Pirties tako papročiai

LTLietuvių, kaip ir latvių, kaimo sodyboms būdingas atskiras pėrimosi bei prausimosi trobesys — pirtis (lat. pirts). Paprastai jis buvo statomas sodybose atokiau kitų trobesių arba už sodybos: prie vandenų, miškelių, ant plyno lauko. Su sodyba bei gyvenamuoju namu pirtį jungė takas, paprastai vadinamas pirties taku. Kaip pirtis, taip ir pirties takas atsispindi tradicinėje pasaulėžiūroje bei papročiuose. Į pirtį einama, tai paliudija ir susidariusi „pirties ėjimo" sąvoka („Šiandien eisim į pirtį“), apimanti visą atitinkamų veiksmų visumą bei higieninių procedūrų ciklą („Ar gera pirtis buvo?“). Nuėjimas iki pirties „pirties dieną“ buvo įprasmintas apeigomis bei papročiais. Jis lėmė moterų vaisingumą bei sėkmingą gimdymą, mergaičių ateitį ir pan. Moteris tai ypač lietė, kaip ir kiti pirties papročiai. Vyrams, "pirties ėjimas" reiškė kai kuriuos patricentrinių tradicijų momentus. Kitaip sakant, „pirties ėjimo“ papročiai buvo susiję apskritai su pasaulėžiūros dalykais.