Cultural context and the social roles of human rights discourse participants in Lithuania

LTŽmogaus teisų proceso plėtrą Lietuvoje paskatino integracija į Europos struktūras. 1995 m., kai Lietuva ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, pasauliniame žmogaus teisų diskurse jau vyravo universalios žmogaus teisų prigimties ir kultūrinio reliatyvizmo susidūrimo tema. Žmogaus teisų konceptualizacija ir praktika susidūrė su kultūrine tradicija. Lietuva prisijungė prie europietiškųjų žmogaus teisų instrumentų ir struktūrų kai Europoje žmogaus teisių klausimų vyravo taip vadinama “modernioji” nuostata – iš pokomunistinių šalių buvo reikalaujama vienu metu pasirašyti kaip galima daugiau dokumentų ir kaip galima greičiau institucionalizuoti procesą. Greita žmogaus teisų proceso institucionalizacija Lietuvoje paskatino oficialaus žmogaus teisų diskurso vyravimą. Pagrindiniai jo dalyviai Lietuvoje yra oficialūs pareigūnai arba interesų grupių atstovai. Tai žmonės atliekantis tam tikrus socialinius vaidmenis, kurie reikalauja atstovauti ir ginti tam tikrų oficialiųjų institucijų poziciją. Todėl vyraujančios šiame diskurse temos disonuoja su visuomenės įvardinamomis žmogaus teisų problemomis. Oficialiame diskurse ignoruojamas žmogaus teisų kaip socialinio normatyvinio konstrukto fenomenas. Kultūrinės šio fenomeno dimensijos nepaisymas skatina savotišką visuomenės nepasitenkinimą idėja ir savotišką protestą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Diskursas; Kultūrinis reliatyvizmas; Universalizmas; Discourse; Cultural relativism; Universalism.

ENThe development of the human rights process in Lithuania was stimulated by integration to the European structures. When Lithuania ratified the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms in 1995, the clash between the universal nature of the human rights and the cultural relativism was already a dominant theme in the global human rights discourse. The conceptualisation and the practice of the human rights confronted cultural traditions. Lithuania joined the European human rights instruments and structures at the time when the so-called “modern” approach to human rights issues was prevalent in Europe – the post-communist countries were required to sign as many documents as possible at once and to institutionalise the process as soon as possible. The fast institutionalisation of the human rights process in Lithuania encouraged the dominance of the official human rights discourse. Officials and the representatives of interest groups are the key participants of this process in Lithuania. These are the people who are performing particular social roles that require the representation and defence of the position of particular official institutions. Therefore, the main themes in this discourse are in dissonance with the human rights issues pointed out by the public. The official discourse ignores the phenomenon of human rights as a social normative construct. Disregard for the cultural dimension of this phenomenon leads to a certain public disenchantment with the idea and protest.