"Discors Concordia" XVII a. Jėzuitų kūryboje : teorinės prielaidos ir raiška

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
"Discors Concordia" XVII a. Jėzuitų kūryboje : teorinės prielaidos ir raiška
In the Journal:
Literatūra [Lit. (Vilnius. Online)] [Literature]. 2006, t. 48 (7), p. 52-66
Notes:
Bibliografija išnašose.
Keywords:
LT
Literaturinė tradicija; Kūryba; Barokas; Vienuoliai.
Summary / Abstract:

LTXVII a. trečiajame dešimtmetyje paskelbtame Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus teoriniame traktate De acuto et arguto, sive Seneca et Martialis pateikta barokinio stiliaus formuluotė, nusakyta „taikios nesantaikos arba netaikios santaikos“ vienovės, dermės terminais, tapo kone universaliu ne tik įvairių baroko meno šakų stilistiką, bet ir bendrą epochos dvasią žyminčiu ženklu. Būtent taiklus šios sąvokos apibrėžimas lėmė tendenciją minimam LDK mokslininko jėzuito traktatui skirti vietą tarp svarbiųjų XVII amžiaus barokinių koncepto poetikų . Vertinant Sarbievijaus teoriją kaip tam tikrą epochos ženklą, jėzuitiškojo baroko pasaulėvaizdžio santrauką, sąvokų concors discordia seu discors concordia populiarumo XVII a. priežasčių bus ieškoma minimojo teksto nuorodose į autoriaus amžininkų jėzuitų teorinius samprotavimus bei į jėzuitų poetinius kūrinius, ypač epigramas. Prasminga atrodo pasekti pačių sąvokų plėtrą nuo antikos autorių, nepamirštant su jomis susijusių kosmologinių ir teologinių aspektų; kita dėmesio linkmė bus orientuota į tolesnę Sarbievijaus teorijos sklaidą jo paties poezijoje ir platesniame barokinės jėzuitų, tarp jų ir LDK, kūrybos kontekste. Akivaizdžiai pretenduojančios į universaliuosius pasaulio suvokimo ir kūrybos modelius sąvokos discors concordia, concors discordia XVII amžiuje buvo iš naujo atrastos kaip nepaprastai atitinkančios tuometinės epochos mąstyseną. Tapusios itin priimtinos jėzuitų kultūros raiškos formoms, ne be Sarbievijaus pagalbos jos darė įtaką ir LDK jėzuitų tekstams, skverbėsi į skirtingas visuomenės bei religinio gyvenimo sferas. [Iš leidinio]

ENMotiejus Kazimieras Sarbievijus theoretical treatise De acuto et arguto, sive Seneca et Martialis, published in the third decade of the 17th century, provides Baroque style formula described by the unity of “peaceful confrontation or confrontational co-existence”, terms of harmony, became an almost universal sign of style in many different branches of Baroque art as well as came to reflect the general spirit of the period. Namely, insightful definition of the concept led to the fact that discussed work by a Jesuit researcher from the Great Duchy of Lithuania is considered to be one of the most important poetic texts of 17th century Baroque concepts. In evaluating Sarbievijus’ theory as a certain sign of the epoch, a summary of Jesuit Baroque worldview, the author aims to locate the causes underlying popularity of concors discordia seu discors concordia in the 17th century by following references in the text to theoretical contemplations of [Sarbievijus’] peers and to other poetic Jesuit works, especially epigrams. It seems to be meaningful to retrace the evolution of these concepts from Antique authors; the other part of the research focuses on further emanation of Sarbievijus’ theory in his own poetry and more general context of Baroque Jesuit, including the authors from the GDL, works. Concepts discors concordia, concors Discordia, obviously making claims to universal models of cognition and creation, in 17th century were discovered again as perfectly matching the thinking of that period. They became widely accepted forms of Jesuit cultural expression, thanks to Sarbievijus’ contributions; they also found a way into different areas of social and religious life.

ISSN:
0258-0802; 1648-1143
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/8667
Updated:
2018-12-17 11:50:59
Metrics:
Views: 47    Downloads: 5
Export: