Literatūros institucijos
LT[...] Literatūros lauko institucijos apima literatūros "gamybą" ir platinimą (redakcijos, leidyklos, spaustuvės, knygynai), sklaidą (literatūros kritika, literatūros mokslas, literatūros pamokos, paskaitos, teatras, radijas, televizija, filmai, spauda, bibliotekos), ideologinį ir estetinį literatūros vertinimą, kanono kūrimą ir palaikymą. Procese dalyvauja ir vykdančiosios institucijos (politinės, švietimo įstaigos, literatūros tyrimų institutai), įvairios visuomeninės organizacijos, prisidedančios prie literatūros sklaidos ir rašytojų darbo rėmimo (fondai, skaitytojų klubai, rašytojų namai ir pan.).Taigi institucijos svarbios bet kurios politinės santvarkos ar epochos literatūrai, tačiau sovietmečiu jos buvo dar labiau sureikšmintos ir politizuotos. Beveik bet kokia organizacija, įstaiga turėjo ir pirminį partinį komitetą, kiekvieną įstaigą, organizaciją "kuravo" ir paskirtas KGB darbuotojas. Rašytojo statusą daugiausia patvirtindavo priklausymas Rašytojų sąjungai (ne sąjungos narys privalėjo kur nors dirbti); tik vienas kitas pripažintas rašytojas galėjo gyventi iš gaunamų honorarų. Sovietmečio Lietuvoje neoficialus literatūrinis gyvenimas anapus institucijų nebuvo itin reikšmingas, pogrindis literatūrai didelio poveiko nedarė, nors asmeniniai lauko dalyvių santykiai ir buvo labai svarbūs. [...]. [Iš straipsnio, p. 97-98]
