Tarp valstybingumo ir etniškumo. 1918-1939 m. laikotarpio interpretacijos ir atminties politikos konstravimas Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje

LT1989 m. šiuolaikinėje Europoje neabejotinai tapo svarbi atminties figūra ir didžiųjų permainų simbolis. Šis simbolis nėra vienprasmis ir gali būti įvairiai interpretuojamas, nors daugeliui nekils abejonių, kad būtent tada žlugo 1945 m. Jaltoje sukurta politinė santvarka ir prasidėjo sovietinės erdvės byrėjimas. Chronologinė seka neabejotinai rodo, kad viskas prasidėjo pavasarį Lenkijoje, kur apvalaus stalo derybose buvo sukurtos sąlygos politinėms permainoms ir transformacijai, tačiau europiečių atmintyje 1989 m. labiau asocijuojasi su vėlyvojo rudens Berlyno sienos griūtimi. Kyla klausimas, kodėl būtent vienas, o ne kitas įvykis tampa pagrindine 1989 m. atminties figūra. Tas klausimas buvo ypač aktualus minint šių įvykių dvidešimt penktąsias metines 2014 m. ir sukėlė nemažai diskusijų, ypač Lenkijoje. Atsakant į jį dažniausiai nurodoma kryptinga Vokietijos atminties politika ir, priešingai, tokios politikos Lenkijoje stoka. Šio tyrimo tikslas yra palyginti atminties politikos konstravimą Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje, žlugus Sovietų Sąjungai ir subyrėjus sovietiniam blokui. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kiekvienos iš šių valstybių pradžios taškas ir tolimesnio vystymosi kelias buvo kitoks, negalima paneigti, jog šalis jungia bendra istorinė erdvė, ilgalaikės bendro sugyvenimo Abiejų Tautų Respublikoje tradicijos. Bendri istorijos sąlyčiai, kurie, ypač dvidešimtajame amžiuje, sukėlė nemaža ginčų, kartais lemdavo ginkluotus konfliktus, o vėliau virto aršių atminties karų objektu. [Iš straipsnio, p. 239]Reikšminiai žodžiai: Vidurio Rytų Europa; Tautiniai naratyvai; Nacionalinės istorijos; Tarpdisciplininiai tyrimai; Central Eastern Europe; National Narratives; National Histories; Interdisciplinary Researches.

ENAfter the period of 1989–1991, the dissolution of the Soviet Union and the collapse of the Soviet Block, the map of Eastern-Central Europe changed radically, with new independent countries of Lithuania, Belarus and Ukraine. At first sight, there can be an impression that all these countries had started to construct their own politics of memory in different ways, marking the uniqueness of their own way of development and dealing with the past, especially to the contemporary history and their role in the region. However, it seems that the main tendencies are more similar, especially within the two pairs of countries, Poland and Lithuania, as well as Belarus and Ukraine. The reception of categories of “politics of memory” or “politics of history” in those pairs seems to be analogical, with similar typological discussion over those terms and their role in particular countries. In all countries, the most important determinants were the factors of international politics and foreign policy. The main part of the study deals with the interpretation of one particular historical period in the construction of the politics of memory. The author compares the main tendencies in the policies of the four countries of the region and various forms of commemorations, from construction of calendars of national commemorations, street names, erecting or demolishing the monuments, to the tendencies in popularization of national history. Still, in the region, the most important aspect is set on the tragic events that took place during and after the World War II , with particular emphasis of the anti-soviet resistance. However, the memory figures from the period of 1919–1940 are still present in this process. The last part of the study is devoted to the initiatives for the negotiation of national narratives that were established in the region after 1991. [From the publication]