Kanados lietuvių tautinių šokių grupės ir ansambliai

LT1948-1950 metais daugumai išvietintų asmenų atsisakius grįžti į Sovietų Sąjungos valdomus kraštus, prasidėjo emigracija į demokratiškai besitvarkančias šalis, ieškant vietos pastoviai apsigyventi. Visų svajonė, be abejo, buvo Amerika. Tačiau ten pateko tik tie lietuviai, kurie turėjo giminių ir per kuriuos galėjo gauti afidevitus /darbo ir buto garantiją/ arba tie, kurie buvo gimę Amerikoje. Negalintys gauti iškvietimų į Ameriką, turėjo pasirinkti Kanadą, Australiją ar Pietų Amerikos šalis: Braziliją, Argentiną, Venesuelą, Kolumbiją ar panašiai. Šie kraštai sutiko įsileisti žmones, kurie pasižadėjo metus ar dvejus dirbti sunkius darbus miškuose, geležinkelių tiesime, aukso kasyklose, žemės ūkyje ar namų ruošoje. Tų kraštų komisijos, atvykusios į Vokietijos stovyklas, išsirinko pačius jauniausius ir sveikiausius vyrus ir moteris. Naujieji emigrantai išvykdami turėjo pasirašyti darbo sutartis ir pasižadėjimą susitaupyti pinigų, kad galėtų atsiimti Vokietijoje likusius šeimos narius. Sunkus, neįprastas, o kartais net pavojingas buvo tas darbas. Tačiau visi lietuviai sutartis atliko, atsiėmė savo šeimas ir pradėjo žvalgytis vietos 164 pastoviai apsigyventi. Daugumas pasiliko rytiniame Kanados pakraštyje didesniuose pramonės centruose, kur galėjo gauti darbą. Nusistovėjus gyvenimui didžiausias lietuvių centras atsirado Toronte, Ontario provincijoje. Čia susispietė per 10000 lietuvių. Montrealis, Hamiltonas, Londonas jau buvo gerokai mažesnės kolonijos, o dar mažesnės apimties susibūrimai įsikūrė Kanados vakarinėje dalyje: Vinipege (Winnipeg), Edmontone, Kalgaryje (Calgary) ir Vankuveryje (Vancouver). Tuojau pat ne tik šiuose Kanados miestuose, bet ir mažesniuose lietuvių telkiniuose pradėjo veikti lietuvių parapijos, šeštadieninės mokyklos, įvairios organizacijos, meniniai vienetai. Kiekvieno mūsų tikslas buvo nepaskęsti svetimųjų jūroje (p. 164).