LTKūno kultūros ir tautinių šokių mokytojai Lietuvoje lyg pro atdarus vartelius skubėjo susipažinti su lietuvių gyvenimu ir liaudies kūryba. Daug kam buvo parodytas kelias į gyvuosius šokių šaltinius, kuriais jie pasinaudojo. 1945 m. pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, visų tautų pabėgėliai, taigi ir lietuviai, buvo apgyvendinti stovyklose. Jose susiorganizavo Lietuvių tremtinių bendruomenės komitetai, kurie atstovavo lietuviams bei rūpinosi jų reikalais vokiečių valdžios, taip pat anglų, prancūzų ir amerikiečių karinėse įstaigose. Kai kurios lietuvių stovyklų kolonijos pasižymėjo nepaprastai gerai organizuota kultūrine veikla. Lietuvių bendruomenės komitetų paskatinti mokytojai steigė pradines mokyklas, gimnazijas ir meninius ansamblius, kuriuos sudarė chorai ir tautinių šokių grupės. Mūsų jaunimas ir moksleiviai su tautinių šokių žingsniais, šokių pavadinimais buvo supažindinti dar Lietuvoje, jaunimas labai mėgo tautinius šokius, nes jų muzika, prasmingas atlikimas su gera nuotaika buvo mūsų tautos dvasia, išsiliejanti jaunystės džiaugsmu. Tremtyje trūko šokių aprašymų ir gaidų, todėl tautinių šokių mokytojams iš atminties reikėjo atkurti šokių muziką ir figūras. Tokiu būdu atgimė Kalvelis, Suktinis, Kepurinė, Klumpakojis, Šustas, ir daugelis kitų šokių. Po karo spauda, susisiekimas, susirašinėjimas vyko vėžlio skuba. Kai tremties metu Čiurlionio ansamblis aplankė didesnes lietuvių kolonijas, pamatėme atkurtų šokių netikslumas, ir buvo galima juos išlyginti. Gerai paruošta grupė galėjo prisidėti prie programos paįvairinimo, ir tautiniai šokiai tremtyje tapo mėgstamiausia programos dalimi.