Balys Buračas europinės ir Lietuvos fotografijos kontekste

LTRolandas Barthes’as knygoje Camera lucida rašė, kad fotografijos šviesa tėra tolimos žvaigždės spinduliai, kurie visada mus pasiekia pavėluotai. Daugeliui ir ši knyga, gausi Balio Buračo fotografijų, atrodys it gęstančio laiko atšvaitas. Juo labiau kad fotografas etnografinius siužetus daug kur parežisuodavo pagal XIX amžiaus kaimo gyvenimo stilių, nes jo kelionių laikais - prieš Antrąjį pasaulinį karą ir vėliau - Lietuvos kaimo kultūra jau buvo smarkiai aptirpusi, sparčiai keitėsi ir modernėjo. Į šį procesą įsipynė ne tik XX amžiaus civilizacija, bet ir politika: kaimą sukrėtė du pasauliniai karai, o paskui - okupantų sovietų primesta kolektyvizacija ir vykdytas kultūros niveliavimas. Todėl ir Balio Buračo idealas, išsakytas dar 1926 metais viename laiškų - „pasidarbuoti ne taip dėl pelno, kaip dėl žūstančių brangenybių gelbėjimo“, - buvo laiko lamdomas ir grūdinamas, bet fotografas buvo atkaklus ir spėjo įvykdyti tai, kam buvo pasiaukojęs. Balys Buračas buvo įvairiapusė asmenybė: tautodailininkas, etnografas, publicistas, fotografas, muziejininkas. Jo palikimas gausus, tik palyginti nedaug atsiskleidęs: pirmiausia nedidelėje fotografijų knygoje (1971), kurią parengė fotografijos istorikas Virgilijus Juodakis, ir leidiniuose Lietuvos kaimo papročiai (1993), Pasakojimai ir padavimai (1996), kuriuose skelbiama Balio Buračo surinkta tautosaka bei etnografinė medžiaga. Balio Buračo fotografijų archyvas (daugiau kaip 10 tūkst. negatyvų), kurio didžioji dalis saugoma Vytauto Didžiojo karo muziejuje, per tūkstantį fotografijų - Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, šimtai, dešimtys darbų - kituose muziejuose, leidžia tikėtis daugiatomio fotografijų leidinio ar bent katalogo. [p. 19]Reikšminiai žodžiai: Balys Buračas; Etnologai; Fotografai; Balys Buračas; Ethnologists; Photographers.

ENBefore the Second World War, Balys Buračas (born 1897 in Sidariai, in the district of Radviliškis; died 1972 in Kaunas) regularly published his photographs in more than 30 former Lithuanian and European newspapers, journals, and ethnographic publications; his works are now once again slowly appearing on the horizons of photographic history. In his book Camera lucida, Roland Barthes wrote that the light in a photograph is merely a beam from a faraway star, which always reaches us too late. For many, this book by Balys Buračas will also seem like a reflection of a dying age - the more so since this photographer often presented his ethnographic subjects in accordance with a 19th century village way of life. During his travels before the Second World War and later, Lithuania’s rural culture was already disappearing and was rapidly changing and modernizing. Not only 20th century civilization, but politics as well was involved in this process: two world wars had already jolted the countryside, and afterwards, the Soviet occupants imposed collectivization and homogenized the culture. And Balys Buračas’ ideal, spelled out in a letter back in 1926 - “to work not so much for profit as for the preservation of dying treasures” - was thereby buffeted and hardened by time; but this photographer was persistent, and he managed to carry out what he had dedicated himself to do. [p. 353]