Lietuviškoji perspektyva: Lietuvos stačiatikiai ir unitai - savas ar svetimas paveldas?

LTVilniaus senamiestyje esama ypatingos vietos: Aušros vartuose yra katalikų koplyčia su visame regione garsia Aušros Vartų Madona, prie jų šliejasi – Šv. Teresės bažnyčia ir karmelitų vienuolynas; visai greta jų vienoje Aušros Vartų gatvės pusėje – stačiatikių Šv. Dvasios cerkvė ir vienuolynas su Vilniaus baroko kūrėjo Jono Kristupo Glaubico projektuotu ikonostaso rėmu; kitoje tos pačios gatvės pusėje, už to paties baroko genijaus projektuotų Bazilijonų vartų – unitų Švč. Trejybės šventovė. Liuteronas Glaubicas kūrė ne tik savai konfesijai, ne tik stačiatikiams ir unitams, bet ir katalikams (Šv. Jonų, Šv. Kotrynos ir gal net Misionierių bažnyčios Vilniuje) bei žydams (Vilniaus Didžiosios sinagogos interjeras)1207. Kartą stovint netoli Aušros vartų ir bulgarų istorikams pasakojant šią istoriją apie tris konfesijas vienoje vietoje, jie pakomentavo – „kaip Jeruzalėje“. Iki tol žinojome, kad „Jeruzalės“ vardą Vilnius buvo gavęs dėl vaidmens žydų kultūroje, jis ypač tapo reikšmingas dėl Vilniaus Gaono veiklos. Betgi Šventosios Jeruzalės idėja įžvelgtina ne tik žydiškojo Vilniaus istorijoje, bet ir krikščioniškoje jo tradicijoje. Būtent prie bazilijonų šventovės susilietė trys etnokonfesinės grupės: unitų metropolitas su bazilijonais; Konstantinopolio patriarchui tiesiogiai pavaldūs Vilniaus miestiečiai stačiatikiai, neatiduodantys Šv. Dvasios cerkvės unitams, ir Vilniaus katalikų vyskupas su karmelitais. Nuo Aušros vartų besileisdami žemyn gatve link pilies sutiksime dar dvi įtakingas krikščionių bendruomenes – miestiečius liuteronus ir bajorus kalvinistus. Kadaise katalikų Vilniaus vyskupo jurisdikcijoje buvo prisiglaudę krikščionys armėnai ir žydai, kažkur greta kūrėsi karaimai, totoriai ir naujieji krikščionys iš Maskvos – sentikiai. [Iš teksto, p. 246]