Sunaikinimas

LTIki 1832 m. bazilijonai, kaip ir kitos Vilniaus vienuolijos, nebuvo sistemingai persekiojami. Tuo metu, kai carinė valdžia uždarinėjo periferijoje esančius vienuolynus, Vilniaus Švč. Trejybės vienuolynas tapdavo namais, kurie visada priimdavo savo vienuolynus praradusius vienuolius. Situacija pasikeitė po sukilimo. Sukilimui simpatizavo ne vienas vienuolis ar vienuolynas: juose kalbėtos maldos už sukilėlius, iš jų sklido visuomenę telkusi informacija. Nors Vilniuje dėl čia buvusio didelio kariuomenės skaičiaus ir vietinės diduomenės pasyvumo sukilimas ir nevyko, miesto katalikų ir unitų vienuolynai patyrė represijų. Jiems pradėti taikyti apribojimai, juos pradėta uždarinėti kaip nepatikimus net ir tais atvejais, kai vienuolynų bendruomenės dalyvavimas sukilime nebuvo įrodytas. 1833 m. Vilniuje buvo atidaryti „paklusnumo namai“ (смирительный дом), kuriuose turėjo būti pažabojama dvasininkų „savivalė, pasileidimas ir laisvamanybė“. Represijomis prieš dvasininkus ir vienuolius siekta pakeisti sociokultūrinę (įskaitant ir religinę) sanklodą mieste stačiatikių naudai. Ši sankloda (skaičiai) buvo beveik nepasikeitusi nuo ATR laikų: stačiatikių bendruomenę sudarė vos 600 asmenų, iš kurių dauguma buvo pareigūnai ir jų šeimos, šeši vienuoliai, du dieceziniai dvasininkai. Itin skaudų smūgį bazilijonų bendruomenei sudavė Vilniaus universiteto uždarymas (1832) – šią instituciją carinė valdžia laikė kone pagrindiniu maištingos lenkiškos dvasios puoselėjimo ir jos idėjiniu branduoliu. Uždarius universitetą, vienuoliai neteko galimybės įgyti aukštąjį išsilavinimą, o panaikinus Vilniaus švietimo apygardą faktiškai neteko mokytojų statuso, kartu imuniteto nuo uždarymo. [Iš teksto, p. 148-149]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Vilnius; Stačiatikių bažnyčia; Bazilijonų vienuolija; Švč. Trejybės Vilniuje bažnyčia; Švietimas; Vilnius; Orthodox church; Basilian monks; Trinity church in Vilnius; Education.