LTŽemės ūkis Lietuvoje yra viena iS tradicinių, ketvirtoji pagal lyginamąjį svorį BVP apimtyje, veiklos sritis, todėl jos vystymosi perspektyva ir valstybinio reguliavimo politika yra ypač aktualios problemos. Valstybės parama žemės ūkiui tiek pasauliniu mastu, tiek Lietuvoje vertinama įvairiai. Kai kurie ekonomistai, palaikantys ūkininkų reikalavimus teigia, kad valstybės parama žemės ūkiui nepakankama. Kiti specialistai, palaikantys vartotojų pozicijas, teigia, kad Sis sektorius, nors ir pasižymi tam tikra specifika ir susijęs su visomis kitomis veiklomis bei įtakoja jų išsivystymo lygį, nėra išskirtinė ūkio šaka, todėl išskirtinė valstybinė parama jam nėra reikalinga. ES ir Lietuvos žemės ūkio sektorių palyginimas rodo, kad mūsų šalies šios veiklos potencialas yra tik dalinai panaudojamas, todėl žemės ūkio reformos yra ypač svarbios ir būtinos. Stiprus ir galintis konkuruoti žemės ūkis yra kiekvienos šalies vartotojų poreikių ir ūkininkų veiklos tikslų patenkinimo pagrindas, kurį galima pasiekti tinkamai naudojant tiek tiesioginę valstybės paramą žemės ūkio produkcijos gamintojams, tiek ir kapitalinius įdėjimus, skirtus žemės ūkio modernizavimui. Lietuva integracijos į ES kontekste siekia tapti efektyvesnės, turtingesnės bei labiau išsivysčiusios ūkio sistemos, tame tarpe ir žemės ūkio sektoriuje, dalimi ir palaipsniui - šiuolaikinės modernios visuomenės nare.