Frege's įnašas į reikšmės sampratą

LTStraipsnyje dėstoma, komentuojama ir interpretuojama Gottlobo Frege’s reikšmės teorija, kurios pagrindą sudaro reikalavimas kiekvieno kalbos ženklo semantikoje skirti prasmės (Sinn) ir referencijos (Bedeutung) lygmenis. Atskleidžiamos loginės lingvistinės priežastys, nulėmusios Frege’s sprendimą laikytis diferencinės reikšmės sampratos, taip pat remiantis „prasmės“ ir „referencijos“ terminologiniu instrumentarijumi parodoma, kuo skiriasi, o kita vertus, kuo panašūs Frege’s įtvirtinti požiūriai į tikrinio vardo ir į teigiamojo (asertorinio) sakinio reikšmes. Vadovaujantis prielaida, kad žodžio ar posakio reikšmės sudedamąja dalimi gali būti tik tie veiksniai, kurie yra būtini kompetentingam kalbos supratimui, Frege’s išskirti semantiniai aspektai straipsnyje įvertinami ir šiuo atžvilgiu. Daroma išvada, kad tikrasis semantinis terminas yra „prasmė“, o referencijos lygmens esybės (objektai, teisingumo vertės) nėra nekeliančios abejonių reikšmės sudedamosios dalys, todėl referencijos aspekto statusas Frege’s tipo reikšmės teorijoje tampa neaiškus.

ENArticle aims at exposition, commenting and interpreting Frege’s theory of meaning, based on the requirement to distinguish, in the meaning of a sign, the level of sense (Sinn) and the correlative level of reference (Bedeutung). The author directs attention to some logico-linguistic reasons which seem to have urged Frege to advocate the differential conception of meaning. In accordance with Frege’s decision to use the theoretical notions of sense and reference, the relevant semantic features of a proper name as well as of a declarative sentence are explored. Since only something which constitutes what someone who understands the word or expression implicitly grasps can be counted as a possible ingredient in meaning, the claim is made that entities on the level of reference (objects, truth-values) are not undeniable ingredients of meaning. Sense therefore is left in the role of a genuine semantic concept.