Asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, teisė į būstą
LTTarptautinė teisė pripažįsta kiekvienam asmeniui teisę į pakankamą savo ir savo šeimos gyvenimo lygį, įskaitant ir teisę turėti būstą. Teisė turėti tinkamą būstą įtvirtinta tiek tarptautiniu, tiek regioniniu lygiu priimtose žmogaus teisių sutartyse. Šią teisę tiesiogiai ar netiesiogiai numato ir daugelio valstybių konstitucijos bei kiti nacionaliniai įstatymai. Teisės į būstą tinkamą įgyvendinimą siekia užtikrinti ir tarptautinės, regioninės bei nacionalinės teisminės ir kvaziteisminės institucijos, formuodamos savo jurisprudenciją. Nepaisant tokio pripažinimo ir susidomėjimo šia teise, daugiau nei milijardas žmonių pasaulyje neturi tinkamo būsto, daugiau nei 100 milijonų žmonių apskritai neturi jokio būsto ir yra benamiai. Milijonai besivystančių valstybių gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, jiems tinkamą būstą atstoja lūšnynai ir kitos gyvenimui netinkamos bei sveikatai kenksmingos vietos (konteineriai, seni automobiliai, dėžės, apleistos gamyklos, atliekų sąvartynai ir pan.). Taip pat milijonai žmonių kasmet yra priverstinai ir neteisėtai iškeldinami iš savo būstų ir tampa benamiais. Tokie iškeldinimai dažnai vykdomi dideliu mastu, t. y. prieš savo valią yra iškeldinamos ištisos bendruomenės, daugeliu atvejų tai daroma be jokios kompensacijos ar alternatyvaus būsto pasiūlymo. Ypatingai šioje srityje kenčia pažeidžiamiausios visuomenės grupės, tarp jų ir asmenys, priklausantys tautinėms mažumoms, o ypač romų tautybės asmenys. Teisei turėti tinkamą būstą ypatingesnis dėmesys teisės moksle pradėtas skirti tik pastaraisiais dešimtmečiais. Tačiau pasakytina, kad daugelis monografijų apsiribojo teorine šios teisės analize, neskyrė ypatingo dėmesio teisminių ir kvaziteisminių institucijų jurisprudencijai, atspindinčiai šios teisės pažeidimus.Asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, teisės į būstą klausimais atskirų mokslinių tyrimų beveik nėra, tačiau romų teisėms, tarp jų ir teisei į būstą, skiriamas gana didelis dėmesys. Tačiau nuolatiniai žmonijos vystymosi procesai, globalizacija, urbanizacija, ekonominės krizės ir kiti veiksniai atskleidė naujas šios teisės įgyvendinimo problemas, jų analizei būtinas išsamus mokslinis tyrimas, apimantis tiek teorinius teisinius, tiek praktinius aspektus, taip pat lyginamuoju požiūriu apibendrinantis tiek tarptautinę, tiek regioninę, tiek nacionalinę praktiką. Tyrimo tikslas - analizuoti asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, teisės į būstą reglamentavimą bei įgyvendinimą tarptautiniu, regioniniu bei nacionaliniu lygiu. [...] Studija susideda iš trijų dalių: pirmoji skirta pristatyti dokumentus, kuriuose tiesiogiai ar netiesiogiai įtvirtinama teisė į būstą, ir aptarti šios teisės turinį; antrojoje dalyje nagrinėjama suformuota teisminių ir kvaziteisminių institucijų jurisprudencija dėl asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, teisės į tinkamą būstą; trečiojoje dalyje pateikiama Lietuvos Respublikoje susiklosčiusios praktikos analizė, pristatomos įvairių nacionalinių ir tarptautinių institucijų pozicijos dėl asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, ypač romų tautybės, teisės į būstą problemų bei rekomendacijos joms spręsti. [Iš Įvado]Reikšminiai žodžiai: Tautinės mažumos; Teisė į būstą; Žmogaus teisės; Ethnic minorities; Right to housing; Human rights.
