The Metaphysics of light and darkness

LT1998 m. Hablo teleskopas parodė, kad Visatos plėtimosi greitis didėja. Norėdami šį fenomeną paaiškinti, fizikai priėmė tamsiosios energijos ir materijos egzistavimo hipotezę. Remdamiesi gravitacine sąveika jie nustatė, kad Visatoje yra maždaug 72 % tamsiosios energijos, 24 % tamsiosios materijos, kuri nei spinduliuoja, nei atspindi elektromagnetinių bangų. Tokiu atveju mums pažįstamos Visatos daliai telieka 4 procentai. Greitėjančio Visatos plėtimosi atradimas gali būti palygintas su M. Koperniko revoliucija, žmoniją pašalinusią iš Visatos centro, nes jis parodė, kad mums daugiau ar mažiau pažįstamą pasaulį supa kažkas beveik visiškai mums nežinomo. Santykis tarp mums pažįstamos ir nežinomos Visatos dalies yra maždaug keturi prie devyniasdešimt šešių. Be to, nežinomybė ne tik mus supa, bet ir persmelkia. Fizikai spėja, kad kiekvieną sekundę milijonai tamsiosios materijos, arba masyviųjų silpnos sąveikos, dalelių kiaurai pereina per mus ir mūsų planetą nesutikdamos jokio pasipriešinimo. Kitaip tariant, mes esame ne tik tamsos apsupti, bet ir persmelkti. Šios prielaidos kelia pasaulėžiūrinio ir filosofinio pobūdžio problemų, nes sena, iš zoroastrizmo ir Platono laikų kylanti tradicija mus įpratino gėrį tapatinti su šviesa, o blogį - su tamsa. Bet šiuolaikinis fizikos mokslas mums sako, kad ne tik mūsų pažįstamas pasaulis, kuris ir taip mums atrodė be galo didelis, yra tik 4 % Visatos, bet ir tame pažiniame pasaulyje švytinčioji materija sudaro tik keturias dešimtąsias procento. Taigi jame, nekalbant jau apie Visatos visumą, viešpatauja blogis, tamsa. Norint išvengti tokios pesimistinės išvados, būtina tamsą "reabilituoti".Šiame straipsnyje, pasitelkus garsiąją Platono olos alegoriją ir M. McLuhan'o medijos be pranešimo idėją, į tamsą siūloma žvelgti kaip į metamediją. Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į tai, kad Platonas savo alegorijoje panaudoja laužą kaip primityvų technologinį šviesos šaltinį, o tai šiuolaikiniams menininkams ir mąstytojams leidžia Platono olą modernizuoti, laužo liepsnos šviesą pakeičiant elektros šviesa, kurią M. McLuhanas apibūdina kaip mediją be "turinio". Kadangi šviesa spindi tamsoje, kitaip tariant, yra tamsos turinys, galima tarti, kad tamsa yra medijos be "turinio" medija. Šitaip mąstant, tamsa visais savo pavidalais - mums pažįstama nešvytinti materija, mums beveik visiškai nepažįstama tamsioji materija ir energija - netenka blogio statuso ir tampa gėrio (šviesos) conditio sine qua non. Be to, straipsnyje atsižvelgiama į galimybę, kurios ignoruoti filosofas neturi teisės: kol fizikams nepavyko pagauti nė vienos tamsiosios materijos dalelės, tol turi teisę egzistuoti hipotezė, kad tamsioji materija yra nematerialios prigimties, kitaip tariant, kad ji nėra jokia materija, kad mums pažini materija tėra nedidelė dalelė mus supančio ir persmelkiančio kažko nematerialaus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Visata; Tamsioji materija; Pasaulis; Medija; Mc'Luhanas; Platono ola; Universe; Dark matter; World; Media; Mc'Luhan; Plato's cave.

ENAncient tradition is inclined to identify darkness with evil and light with good. But the discovery of the universe's accelerating expansion makes theoreticians assume that darkness in the shape of dark energy and matter occupies 96 percent of the whole. Therefore, in order to escape pessimistic philosophical conclusions, the darkness has to be "rehabilitated". The article applies modernized Plato's cave allegory and expanded McLuhan's idea of media without a message to the issue. This way it reaches the conclusion that darkness is the media of the media without message. Therefore darkness loses status of evil and becomes the conditio sine qua non of light. Moreover, the article considers the possibility that so called dark matter is not a matter but something else of a quite different nature. This metaphysical assumption is theoretically legitimate until physicists "catch" a particle of the dark matter and therefore philosophers have no right to ignore it. [From the publication]