Is Aquinas an ideologue?

LTPrimindami du teiginius iš paskutinės savo monografijos apie T. Akvinietį ir blogio problemą siekiame apginti jį nuo kritikų, įrodinėjančių, kad jis negali būti tikras filosofas, nes yra katalikas, todėl, anot A. Šliogerio, nėra laisvas tiesos ieškotojas, pasiruošęs viskuo rizikuoti, nagrinėti nesibaigiančius klausimus ir kiekvieną kartą viską pradėti iš pradžių. Visų pirma filosofinės T. Akviniečio mintys apie blogį yra blaiviai žemiškos. Nors pomirtinis gyvenimas ir mirusiųjų prisikėlimas yra filosofinės galimybės, tačiau tai nėra filosofiškai įrodomos tiesos. T. Akvinietis nesistengia aukoti tiesos dėl religijos. Jis leidžia filosofams stabtelėti, pailsėti ir pasvajoti. Antra, jo filosofinė žmogaus, kaip analoginės būties supratėjo, psichologija turi pakankamai priemonių paaiškinti, kodėl tokie filosofai personalistai kaip McCord Adams, Stump, Hick, Dostojevskis, Camus, Flew ir Maritainas pernelyg sureikšmina žmogaus asmenį. Žmogaus sąmonėje būtis su konkrečiais daiktais gali būti taip tvirtai susieta, kad jie įgautų filosofinei tiesai neproporcingą vertę. Tas didis orumas, kurį personalistai priskiria žmogui, iš tiesų yra ne filosofinė, o teologinė tiesa. Taigi ir vėl akivaizdu, kad T. Akvinietis teologijos naudai filosofijos neprievartauja. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Ideologas; Tarpukario Lietuvos filosofija; Būties samprata; Išsisukinėjimas; Personalistinė teodicėja; Tomas Akvinietis; Arvydas Šliogeris; Ideologue; Inter-war Lithuanian philosophy; Notion of being; Fauxizing; Personalist theodicy; Thomas Aquinas; Arvydas Šliogeris.

ENBy mentioning two points from a recent monograph on Aquinas and evil, I attempt to exempt aquinas from the criticism that as a Catholic, Aquinas cannot do real philosophy, which, in the words of Arvydas Šliogeris, is "a free search for truth, an atmosphere of risk and endless questions, and effort to begin from arche". First, Aquinas' philosophical thoughts on evil are soberly earthbound. Though an afterlife and a resurrection are philosophical possibilities, they are not philosophically demonstrable truths. Aquinas will not stretch the truth for religious gain. He leaves philosophers to stop, pause and dream. Second, his philosophical psychology of the human as an intellector of analogical being possesses resources to explain a persistent disposition of personalist philosophers in the evil debate, e.g., McCord Adams, Stump, Hick, Dostoevsky, Camus, Flew, and Maritain, to overvalue the human person. In the human mind, being can become intensely associated with certain things, such that they acquire a value out of all proportion to the philosophical truth. The high dignity that personalists claim for the human is actually a theological truth. Again, Aquinas is shown not to be pushing a theological agenda. [From the publication]