Struggle with words. A case of Czesław Miłosz and Thomas Aquinas

LTNobelio premijos laureatas (1980) Czesławas Miłoszas dažnai laikomas katalikiškuoju autoriumi, nors pats poetas tokią priklausomybę neigdavo. Jo kūryboje gausu polifoniškai išreikštų religinių temų, kurios pristatomos kitų autorių "balsais". Įdomu tai, kad Cz. Miłoszas pripažino giminystę su manichėjizmu, gnostikais (unde malum klausimas - vienas svarbiausių jo kūryboje). Tačiau kartu pabrėždavo, kad visa, kas geriausia jo kūryboje, yra kilę iš T. Akviniečio tekstų. Scholastinė lotynų kalba, tomistinė tikrovės samprata Cz. Miłoszui taip pat artima. Straipsnyje analizuojama ši keista poeto ir teologo giminystė. Deklaruodamas artimumą katalikiškam tomizmui, poetas Marijos kultą įvardija kaip pagonybės liekaną. Cz. Miłoszas savo kūrybos pagrindiniu motyvu teigė esant "tikrovės ieškojimą". Tačiau kartu prisipažįsta, kad tas ieškojimas yra beviltiškas, nes kalba yra nepavaldi poetui. Labai panašiai nutinka ir T. Akviniečiui: gyvenimo pabaigoje patyręs aukščiausios tikrovės artumą šv. Tomas pripažįsta, kad visi jo žodžiai apie dievą tėra tik pelai (omnia foenum). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tikrovė; Fenomenologija; Filosofija; Polifonija; Krikščioniškoji metafizika; Česlovas Milošas; Tomas Akvinietis; Reality; Phenomenology; Philosophy; Polyphony; Christian metaphysics; Czeslaw Milosz; Thomas Aquinas.

ENMiłosz declares himself as a Roman Catholic and did not want to be called "a Catholics writer". Nevertheless he declares that the best in his poetry comes from Tomas Aquinas philosophy. At the same time poet emphasises opposite of Good and evil as the fundaments of reality. This means that Miłosz do not want to construct a harmony, or theodicy. That is why Miłosz expressed his view not directly but "polyphonically" - using such authors like emmanuel swedenborg, william Blake and simone weil. The recognition of two self-contained origins (Good and evil) puts Miłosz more close to Manichaean doctrine. Nevertheless, Manichaean pessimism is alien to him. Miłosz finds a balance to that pessimistic position in religious thinking of 17th century English poet and mystical writer Thomas Traherne. The background of Traherne's reflection is a notion of "Earth-Paradise". These aspects even more expose conflicting nature of reality. Miłosz’s conception of reality can be defined as a contradict derivation such binary opposites as Good vs. evil, a part vs. the whole, a thing (an event) vs. the action, a word vs. a thing etc. Miłosz comprehends that these opposites of the nature of reality do not let to construct a harmonics system of principles about reality. How to conciliate such basic priciples of Miłosz's poetry with Thomas Aquinas' realism and Christianity? Why both, poet and philosopher-theologian, lost the struggle with words?. [From the publication]