Lotyniškoji literatūra
LTLotynų kalba Lietuvoje vartojama jau nuo XIII amžiaus. Yra išlikę lotynų kalba rašytų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Mindaugo, Gedimino, Vytauto, Žygimanto Augusto laiškų bei dokumentų. XV a. pradžioje į lotynų kalbą išversta seniausia Lietuvos metraščių Trumpojo sąvado dalis „Lietuvos kunigaikščių - karaliaus Jogailos ir Vytauto kilmė“ (Origo regis Jagyelo et Wytholdi ducum Lithuaniae). Tai rodo, jog jau nuo XIII a. lotynų kalba Lietuvoje laikyta pagrindine kalba bendraujant su Vakarų Europos valdovais bei intelektualiąja visuomene. Vis dėlto raštijos ir grožinės literatūros lotynų kalba Lietuvoje formavimąsi labiausiai paveikė du veiksniai: krikščionybės įvedimas (1387) ir Renesanso epochos humanistinis sąjūdis, LDK plitęs kartu su Reformacijos idėjomis ir intensyviausiai pasireiškęs XVI-XVII a. Būtent pirmasis veiksnys lėmė seniausios Lietuvos knygos - Vilniaus kanauninko Martyno „Agendos“ (Agenda, sive Exequiale divinorum sacramentorum, Gedani, 1499) - parengimą ir išleidimą. [Iš straipsnio, p. 303]
- Atsigręžiant į lietuvių liaudies dainų skelbimo ištakas / Bronė Stundžienė. Tautosakos darbai 2018, 56, p. 133-155.
- Lietuvos XVIII amžiaus proginė lotyniškoji literatūra : Baroko literatūrinė tradicija ir Švietimo kanonas panegirikoje / Asta Vaškelienė. Komparatyvistika ir kultūros savivoka : tarptautinės mokslinės konferencijos, įvykusios 2003 m. lapkričio 14-15 dienomis, straipsnių rinkinys / sudarytojos Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė, Žydronė Kolevinskienė. Vilnius: [Baltijos kopija], 2004. P. 121-131.
- Lotyniškosios XVIII amžiaus epigraminės poezijos ypatumai / Asta Vaškelienė. Žmogus ir žodis. 2006, 2, p. 33-40.
- Sãva ir svẽtima. Latinitas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrimuose / Skirmantas Knieža. Literatūra. 2020, t. 62 (3), p. 93-110.
