LTPo Pirmojo pasaulinio karo atsiradus nacionalinėms Lenkijos ir Lietuvos valstybėms jose atsidūrė beveik 3 milijonai Rytų Europos žydų. Straipsnio tikslas yra per penkių žymių žydų veikėjų biografinius faktus atskleisti kaip subyrėjus didelėms monarchinėms valstybėms, formuojantis atsikūrusių Lenkijos ir Lietuvos valstybingumų naujai sandarai 1918–1923 m. laikotarpiu, žydai iš buvusios carinės Rusijos imperijos bandė regioniniu ir tarptautiniu lygiu rasti sau palankius juridinės reikšmės sprendimus, užtikrinsiančius jų kaip tautinės mažumos teises naujomis sąlygomis. Tie straipsnyje išryškinti veikėjai tai: Isaak Grünbau (Varšuva), Jakob Wygodzki ir Aleksander Hafftka (Vilnius), Simon Rosenbaum (Kaunas) ir Leo Motzkin (Paryžius). Pavardės pateiktos pagal vokišką transkripciją, nurodant miestus, kuriuose šie žydai, modernios politikos vizionieriai, aktyviai veikė po karo. Nors minėti žydų veikėjai buvo laikinai įgiję nemenką svorį politikoje ir diplomatijoje, tačiau jiems nepavyko Lietuvoje ir Lenkijoje užimti aukščiausio rango vadovaujančių pozicijų valstybiniu mastu, dėl to jie neturėjo institucinės galios. Dalinai tai paaiškinama nuo seno įsišaknijusiu antisemitizmu Lenkijos ir Lietuvos visuomenėse. Panaudojant daugelį šaltinių, įskaitant archyvinius, o taip pat naujausią istoriografiją atskleidžiamos žydų veikėjų strategijos Lenkijoje, Lietuvoje, o taip pat trumpai egzistavusioje „Viduriniojoje Lietuvoje“. Kartu parodoma platesnė pokarinio laikotarpio tarptautinė terpė, kurioje sudėtingomis sąlygomis tarp įvairių interesų turėjo laviruoti žydų politinės scenos aktoriai.