Carloso Reygadaso kinematografinė vaizduotės praktika

LTŠiame straipsnyje analizuojamos kinematografinės meksikiečių režisieriaus Carloso Reygadaso vaizduotės strategijos, kuriose atsiskleidžia alternatyvi ir nuo subjektyvumo išlaisvinta irealizuojančios galios specifika. Reygadas vaizduotę išnaudoja ir kaip juslumo suaktyvinimą kūrybos procese, ir kaip juslumo perskirstymą, kuriuo įgyvendinamas filmo patyrimas. Remiantis trimis teorinėmis paradigmomis – Pietro Montani intermedialinės vaizduotės samprata, Jacques’o Rancière’o estetikos mąstymu ir Gilles’io Deleuze’o vaizdinio kristalo bei virtualumo idėjomis, Reygadaso filme „Post Tenebras Lux“ aptinkamos tokios vaizduotės ir juslumo, taip pat vaizduotės ir laiko, bei vaizduotės ir Kitybės sąsajos, dėl kurių vaizduotėje išžaistas filmas pavirsta performatyvia struktūra, iššaukiančia tikrovės virtualizaciją ir suteikiančia prieigą prie grynojo laiko.

ENThis article examines the cinematographic strategies of imagination in Carlos Reygadas’ films. Departing from the idea of de-subjectified and emancipated imagination, it aims to explore special technological and artistic strategies employed by the Mexican film director. Reygadas considers imagination both as a means of intensifying sensations in the creative process and as a re-distribution of the sensible through dissensus in the experience of his films. By combining various theoretical approaches, including Pietro Montani, Jacques Rancière and Gilles Deleuze, the present article analyses Reygadas’ “Post Tenebras Lux” by relating the field of imagination with the field of the sensible, as well as exploring the relation between imagination and temporality and imagination and otherness. This film is characterised by a structure of intermedial imagination and a performative character through which the virtualisation of reality is exercised and the access to the pure form of time is granted.