Die Lutheraner in Polen-Litauen im 17. und 18. Jahrhundert. Bedrohungskommunikation, nationale Zuschreibungen und kulturelle Positionierung

LTAugsburgo išpažinimo evangelikai, vadinamieji liuteronai, XVII–XVIII a. Lenkijoje – Lietuvoje sudarė religinę mažumą. Nors ji Abiejų Tautų Respublikoje buvo diskriminuojama, Lenkijoje daugiau, Lietuvoje – mažiau, tačiau bendras šios konfesijos narių skaičius augo. 1772 m. Lietuvoje buvo 100–150 tūkst. krikščionių evangelikų, iš jų daugiau kaip pusė priklausė Augsburgo konfesijai. Straipsnyje bandoma giliau pažvelgti į šios tikybinės konfesijos vaidmenį Lenkijos – Lietuvos religijos ir kultūros istorijoje, pasiaiškinti, kodėl jau ankstyvaisiais Naujaisiais laikais liuteronybę imta laikyti „vokiečių konfesija“ ir kaip tai prisidėjo prie „vokiečių mažumų“ atsiradimo ATR erdvėje. Pripažįstama, kad liuteronai katalikų buvo nustumti į pakraštį ir nepadarė didelės įtakos Lenkijos – Lietuvos valstybėje, jei neskaitytume Karališkųjų Prūsų. Liuteronai priėmė jiems priskirtą statusą ir XVII a. pab. – XVIII a. konstituavosi dalinai kaip vokiečių mažuma, taip dar labiau sumažindami savo galimybes veikti valstybės gyvenimą. XVIII a. vis dėlto miestuose atsiradus pirmosios kartos išsilavinusiam elitui, jam didesnių miestų viešojoje erdvėje toleruojant taip pat ir liuteronų bažnyčią, pastaroji palaipsniui atsigavo. Vilniuje 1738–1744 m. atkurta Augsburgo išpažinimo evangelikų bažnyčia, tuo metu mieste aktyviai reiškėsi bažnyčių architektas J. Glaubicas (Johann Christoph Glaubitz), pats buvęs liuteronu ir įėjęs į bendruomenės tarybą mieste. Atskiras skyrius straipsnyje skirtas aptarti liuteronų padėtį Torunėje, kuri pagal jų skaičių buvo antras pagal dydį ATR miestas po Dancigo.