Studia z historii sztuki i kultury wileńskiej lat 1900-1945 : (wybór tekstów)

• Vilniaus meno istorijos ir kultūros 1900-1945 metais studija
• Studies on the History of Vilnius Art and Culture in the Years 1900-1945

LTTomą sudarantys straipsniai ir esė visų pirma yra skirti tarpukario Vilniaus kultūrai ir menui. Jų tikslas - įamžinti 2019 metais vyksiančias Vilniaus Universiteto atkūrimo šimtąsias metines, kuriame veikė vienintelis Dailės fakultetas tarpukario Lenkijos universitetinio švietimo sistemoje. Juose taip pat pateikiama nemažai svarbios informacijos apie ankstesnius įvykius, veiksmus ir kampanijas, bei apie labiau ar mažiau žinomus, tačiau iš tikrųjų mūsų atminties vertus žmones. Rinkinys pradėtas studija Vilnius XIX-XX amžiaus sandūros politinių įvykių kontekste, kuriose aptariami istoriniai-politiniai to laiko įvykiai lėmę miesto teisinę padėtį aptariamuoju laikotarpiu. Vilnius akivaizdžiai prarado, neginčijamą lenkiškosios kultūros sostinės įvaizdį tuo metu Rusijos okupuotose teritorijose. Dėl spontaniško studentų dalyvavimo 1830-1831 metų sukilime, 1832 metais universitetas buvo uždarytas. Nepaisant, kad buvo gubernijos miestu, Vilnius tapo skurdus ir tikrai provincialus. 1863-1864 metų sukilimo rezultatas buvo miestą užgriuvę persekiojimai ir represijos, įkalinimai bei trėmimai. XIX amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje išryškėjo tautiniai lietuvių, baltarusių, o taip pat žydų judėjimai. Carinė valdžia juos toleravo ir net atvirai palaikė. Judėjimai buvo atsvara mieste vyraujančiam lenkiškumui, programine visuomenės rusifikacija pagrįsta. Lenkijos ir Lietuvos antagonizmas labai suaktyvėjo po 1905 metų revoliucinių įvykių ir taip pat 1915-1918 metais Vokietijai okupavus miestą. Lietuviai į lenkų veiksmus atsakė sukurdami Lietuvos Valstybės Tarybą ir taip pat siekiu paskelbti nepriklausomą valstybę, kuri nutraukia visus valstybinius ryšius su Lenkija. [...] Kultūrinis ir meninis gyvenimas Vilniuje 1899-1919 metais pristatytas nuo Vilniaus kultūrai neabejotinai svarbių 1899 metų.Tuomet Šv. Jono bažnyčioje buvo atidengtas nedidelis Adomo Mickevičiaus sieninis memorialinis paminklas. Taip pat įsisteigė slapta Senovės mylėtojų ir etnografijos draugija. Tapytojo Stanisławo Jarockio iniciatyva susikūrė savarankiško ugdymosi rateliai, savo veikimo diapazonu aprėpiantys visas Vilniaus gimnazijas. Gerai žinomo advokato ir bibliofilo Tadeuszo Wróblewskio išradingumo dėka, buvo atgaivinta elitinė šubravcų draugija (neošubravcai). Pavadinimu ji siejosi su Vilniaus universiteto klestėjimo laiku veikusia intelektualia draugija. Taip pat tais pačiais metais Vilniuje buvo atidaryta didelė lenkų dailininkų kūrinių paroda, kurioje dalyvavo ir Vilniaus kūrėjai: Jozefas Bałzukiewiczius, Stanisławas Bohusz-Siestrzeńcewiczius, Stanisławas Jarockis ir Ferdynandas Ruszczycas. Neabejotinai svarbiu, didelio pasisekimo Vilniuje sulaukusiu meniniu įvykiu buvo draugijos "Sztuka" kūrėjų darbų paroda. Dėl draugijos lenkiško pavadinimo, Vilniuje buvo vartojamas lotyniškas terminas "Ars". Akivaizdžiu vykdytos rusifikacijos liudijimu tapo irgi aikštėje, priešais generalgubernatoriaus rūmus, pastatytas Muravjovo (1898) ir katedros aikštėje - Jekaterinos II (1904) paminklai. Ferdynandas Ruszczycas, į gimtuosius kraštus sugrįžęs 1908 metais, tapo neabejotinu Vilniaus kultūros ambasadoriumi. Jis leido knygas, projektavo viršelius, bendradarbiavo su teatru ir kūrė gyvuosius paveikslus. Jo pastangų dėka Vilniuje buvo sukurtas architektūros paminklų fotografijų archyvas. Anksčiau sukurta (1906) Mokslo Bičiulių Draugija, didelį dėmesį skyrė miesto ir regiono tyrimams. Žymus architekto ir skulptoriaus Antonio Wiwulskio (1877-1919) įsikūrimas Vilniuje 1913 metais buvo svarbus miesto meniniam gyvenimui. [...] Meno istorija Vilniuje turi senų, tačiau išskirtinių tradicijų.Jau 1803 metais, piešimo ir tapybos katedrai vadovavusio Franciszekas Smuglewicziaus. Jo dėka, meno teorija ir istorija buvo įtrauktos į mokymo programą Vilniaus imperatoriškame universitete pertvarkytame iš Vilniaus Vyriausiosios Mokyklos. 1810 metais įkurta Meno istorijos katedra (tada vadintos "raižybos ir dailiųjų menų literatūros") neabejotinai buvo anglų raižytojo, meno istoriko Josepho Saunderso kūrinys. 1810-1818 metais jis ten vedė šio dalyko dvejų metų paskaitų kursą. Jo veiklos dėka Vilnius užėmė išskirtinę vietą meno istorijos, kaip mokslo disciplinos istorijoje. Jis pralenkė kitus Europos centrus, ypač iki tol šioje srityje pirmaujančiais laikytus Göttingeno (meno istorijos katedra įkurta 1813 metais) ir Bonos (1826) universitetus. Po 1818 metų neturint dėstytojo meno istorijos paskaitos Vilniuje buvo sustabdytos. Tai tęsėsi iki universiteto uždarymo 1832 metais. Tapytojui Ferdynandui Ruszczycui sugrįžus į gimtuosius kraštus, Vilniaus ir jo apylinkių istorinis meno paveldas rado globėją šio žinomo menininko asmenyje. Jo pastangomis 1912 metais Vilniuje buvo sukurtas architektūros paminklų fotografijų archyvas. Medžiagą teikė gerai žinomas fotografas Janas Bulhakas. Vilniaus menas tarptautinę šlovę įgijo dėka vokiečių mokslininkų publikacijų pasirodžiusių, esant miestui okupuotam kaizerinės kariuomenės. Vilnių pristatantys profesorių Paulio Clemeno, Comeliuso Gurlitto ir Paulo Weberio darbai, išgarsino jį kaip meno miestą. 1922 metais SBU dailės fakultete buvo įkurta Meno istorijos katedra, paeiliui vadovaujama prof. Jerzy Remerio, Tadeuszo Szydlovvskio ir Mariano Morelowskio. 1930 metais prie Vilniaus Mokslo Bičiulių Draugijos daugiausia universiteto profesorių iniciatyva atsirado Meno istorijos sekcija. Jos tyrimai daugiausiai koncentravosi į XVII-XVIII amžiaus baroko meną. [...]. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos istorija; Vilnius; Meno istorija; Parodos; Mokslininkai; Kultūra; The Lithuanian history; Vilnius; Art history; Exhibitions; Academics; Culture.

ENThe essays and papers included in this volume are primarily devoted to the culture and art of inter-war Vilnius. Their purpose is to remind of the coming in 2019 one hundredth anniversary of reactivation of the Vilnius University, in whose organisational structure the only Fine Arts Department in a Polish inter-war academic educational institution was found. They also contain a lot of important information about the earlier events, actions and works as well as the people involved, some of them more and some of them less widely known but, indeed, all worth remembering. The study Vilnius in the Political Conditions of the Turn of XIXth and XXth Centuries, relating the historical and political events of the time determining the city's status in the period in question, opens the volume. By that time Vilnius had definitely lost its position of an unquestionable Polish cultural capital in the Russian partition. In 1832, as punishment for the spontaneous participation of its students in the November Uprising, the University got closed. In spite of its gubernial character it became a poor and a definitely unsophisticated city. As the result of the January Uprising continuous persecutions and repressions, imprisonments and exiles were falling on the city. In the 1870s and 80s there emerged some national movements - Lithuanian, Belorussian and Jewish. They were not only tolerated but, on the contrary, even supported by the tsarist authorities. They provided for them a counterbalance for the dominating Polish character of the city, which on its part was counteracting the programmatic Russification of the society. Polish-Lithuanian antagonisms got markedly intensified after the revolutionary events of 1905 and also at the time of the German occupation of the city in 1915-1918.The Lithuanians answered the actions of the Polish by setting up The State Lithuanian Council (Taryba) as well as by an attempt at a proclaiming of an independent country which would break all the historical bonds with Poland. [...] Cultural and artistic life in Vilnius in theyears 1899-1919 is presented starting with the year 1899, an undoubtedly very important year for the Vilnius culture. It was then that a small parietal monument of Adam Mickiewicz was unveiled in St. John's Church. Also, the underground Society of Enthusiasts of Antiquities and Folklore was established. On the initiative of painter Stanisław Jarocki, self-education circles were created, and they included all Vilnius gymnasiums in their range. Thanks to the efforts of a well-known counselor and bibliophile Tadeusz Wróblewski, an exclusive Society of Rogues was called to life. Its name referred to the circle of intellectuals operating in the heyday of Vilnius University. In the same year a great exhibition of Polish artists’ works was opened in Vilnius, in which also the creators from Vilnius took part: Józef Bałzukiewicz, Stanislaw Bohusz-Siestrzeńcewicz, Stanisław Jarocki and Ferdynand Ruszczyc. Another undoubtedly significant artistic event, enjoying a great success in Vilnius, was the exhibition of the creators gathered around the Society Sztuka (Art). Because of the Polish word for the name of the Society, the Latin term Ars was in use. The monuments of Murawjow in the square in front of the Governor-General's palace (1898) and of Catherine II in Katedralny Square (1904) bear clear evidence of the practice of Russification. Ferdynand Ruszczyć, who in 1908 returned to his home country, became an unquestionable ambassador of Vilnius culture. He edited books, designed book covers, cooperated with the theatre, realised live pictures. Thanks to his efforts an archive of photos of architectural monuments was established in Vilnius.The earlier created Society of Friends of Sciences (1906) attached great importance to the studies of the city and of the region. The settlement in Vilnius of an outstanding architect and sculptor, Antoni Wiwulski (1877-1919), in 1913 was important for the art of the city. [...] History of art in Vilnius has a long, almost a unique record. Already in 1803 theory and history of art had been included in the syllabus of the Lithuanian Main School, Summary later transformed into the Vilnius Tsarist University, by Franciszek Smuglewicz, directing the Chair of Drawing and Painting. The establishment of the Chair of History of Art in Vilnius in 1810 (at that time called of Engraving and of Literature of Fine Arts) was undoubtedly achieved by the English engraver and art historian, Joseph Saunders. He was running a 2-year series of lectures in this subject in the years 1810-1818. Thanks to his actions Vilnius took a special place in the course of art history as a scientific discipline. It got ahead of the other European milieus - particularly the universities so far recognised as leading in this field: Göttingen, where the Chair of History of Art was established in 1813, and Bonn, where it was established in 1826. After 1818 art history classes in Vilnius got suspended because there was no lecturer. That situation had lasted until the moment of closing of the University in 1832. After the return of Ferdynand Ruszczyć to his home country, art monuments of Vilnius and its region found a guardian in the person of that well-known artist. His efforts led to the foundation, in 1912, of a photo archive of architectural monuments in Vilnius. The materials for it were delivered by the famous photographer Jan Bułhak. Vilnius art gained an international renown thanks to the publications of German scientists, created at the time occupation of the city by Kaiser's army. [...]. [From the publication]

• Menotyra / Arts
• Istorija / History