Lietuvių romano modernėjimo keliai (Antano Vaičiulaičio "Valentina" ir Stasio Ivošiškio " Spūdai")

LTLietuvių romano raida pasižymi savotišku dvilypumu. Visų pirma romano žanras į Lietuvą atkeliauja kultūrinės tradicijos keliu „iš šalies“, o antra, romano radimąsi „iš vidaus“ skatino tokiai kultūrinei raiškai bręstanti lietuvio dvasia. Straipsnyje plačiau apžvelgiamos svarbiausios romano žanrinės savimonės ypatybės. Antano Vaičiulaičio mėgstamas gamtos įasmeninimas remiasi poreikiu psichinį turinį projektuoti į išorinius objektus. Taip elgiasi sąmonė, dar nepajėgi priimti visos psichinio turinio pilnatvės. Neatsitiktinai romano herojus Antanas romane nuolat siekia pabėgti nuo savęs. Stasys Ivošiškis-Leskaitis, pasitelkęs froidistinį „laisvųjų asociacijų“ metodą, stengėsi prasibrauti į žmogaus psichikos gelmes, tačiau šis būdas nesusilaukė deramo dėmesio į socialinę žmogaus sampratą orientuotoje Lietuvos kultūrinėje visuomenėje. Antano Vaičiulaičio „Valentina“ (1936) tęsia ir įtvirtina lietuvių romano tradiciją, arba tą nuoseklų žanro augimą gimtojoje dirvoje, kuris prasidėjo nuo Pietario „Algimanto“ ir kuris palengva sodrino ir brandino lietuvių romaną kaip „daiktą savaime“, o Stasio Ivošiškio-Leskaičio „Spūdai“ (1937) judėjo europietiškąja romano žanro ir žmogaus sampratos kryptimi, kuri Lietuvoje nesusilaukė didesnio pasisekimo. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Romanai; Modernizmas; Moralė; Psichoanalizė.

ENThe development of the Lithuanian novel is marked by certain ambivalence. Firstly, the genre of a novel travels to Lithuania following the road of cultural traditions from ‘aside’, and secondly, the appearance of the novel from ‘the inside’ was encouraged by the Lithuanian spirit brewing up already for such cultural expression. The article gives a wider view on the most important peculiarities of expressing self-awareness in the genre of a novel. The beloved personification of the nature by Antanas Vaičiulaitis is based on the need to project the psychic content into outside objects. This is the behaviour of consciousness incapable yet of accepting the entire plenitude of psychic content. Accordingly, the hero of the novel Antanas is continuously trying to escape from himself. Stasys Ivošiškis-Leskaitis, using the Freudian method of ‘free associations’, was trying to wriggle through to the depths of the human mind, however, this way did not attract sufficient attention of the Lithuanian cultural society oriented towards the social concept of an individual. Valentina (1936) by Antanas Vaičiulaitis continues and consolidates the tradition of a Lithuanian novel, or the continuous development of this genre on the native soil, which started from Algimantas by Pietaris, and which slowly concentrated and nurtured the Lithuanian novel as ‛an object in itself, but Spūdai (1937) by Stasys Ivošiškis-Leskaitis moved following the direction of the European concept of the novel genre and the individual, which did not receive a considerable recognition in Lithuania. [From the publication]