Individualumo savivoka Czesławo Miłoszo esė "Pakelės šunytis"

LTPožiūris į kūrybą kaip autoriaus ir teksto vienovę apibrėžia tiriamojo diskurso parametrus. Jacque‘o Derrida mintis, esą netekstai neegzistuoja, verčia atkreipti dėmesį į konvencijų visumą ir ieškoti atitinkamų skaitymo procedūrų. Tyrinėtojų išvadas būtų galima apibendrinti taip: tekstu siekia dviejų tikslų – dialogo su skaitytoju ir autoriaus pasikalbėjimo su savimi, norint atrasti savąjį aš. Tuo pačių XX amžiaus tekstuose vis labiau atsiskleidžia autoriaus saviraiška. Nobelio premijos laureatas Czesławas Miłoszas negalėjo apeiti vieno svarbiausių ir sudėtingiausių XX a. klausimo – klausimo apie žmogų. Jam svarbūs tiek žmoniją vienijantys bruožai, tiek ir patys įvairiausi atskiro individo būties aspektai. Knygoje „Pakelės šunytis“, kaip ir daugelyje savo kūrinių, Cz. Miłoszas išsako keletą skirtingų požiūrių į tuos pačius dalykus. Tai Dostojevskiui, Nietzsche‘ei ir ypač Šestovui artima mąstymo maniera. Miłoszas atsisako iliuzijos suprasti kaip viskas buvo iš tikrųjų. Jo nuomone, logika randasi, o ne yra atrandama. Prasmė negali būti apibrėžta vieninteliu būdu, nes savo prigimtimi yra paradoksali. Miłoszas atsisako tokių mokyklinių koncertų kaip cogito ergo sum. Jis formuoja savą supratimą apie protą, atiduodamas duoklę įvairioms filosofinėms teorijoms, tačiau pats dalyvauja kuriant koncertą. Knygos „Pakelės šunytis“ rekonstrukcija leidžia manyti, kad Cz. Miłoszas kaip mąstytojas artimesnis šv. Augustinui negu Descartesui. Aš klystu, vadinasi, esu, - ši didi šv. Augustino formulė atvėrė egzistencijos galimybę XX a.Reikšminiai žodžiai: Lenkų literatūra; Esė; Savivoka; Sąmonė; Racionalizmo kritika; Individualumo decentralizavimas; Nihilizmas; Absurdas; Polish literature; Essay; Self-identification; Consciousness; Critic of rationalism; Decentralization of the individual; Nihilism; Absurd.

ENThe discourse examined is defined by the view of creation as the unity of the author and the text. Jacque Derrida’s thought that non-texts do not exist makes us turn to the entirety of conventions and search for suitable reading procedures. The findings of the researchers may be summarized thus: the author seeks two aims by a text: – a dialogue with the reader and a conversation with oneself in search for selfhood. Moreover, 20th-century texts increasingly individualized. Nobel Laureate Czesław Miłosz could not avoid one of the most important and complex issues of the 20th century – the human being. He was interested in both the common traits of humanity and the very diverse aspects of a particular individual’s existence. In Roadside Dog [Piesek przydrożny], as in many other of his works, Miłosz offers several different views towards the same things. This way of thinking was similar to Dostoyevsky, Nietzsche and, especially, Shestov. Miłosz abandons the illusion of understanding what really happened. In his opinion, rather than being discovered, the logic of events emerges. Meaning cannot be defined in a single way because it is paradoxical in its nature. Miłosz forgoes such school performances as cogito ergo sum. He formulates his own understanding of the mind, whilst paying respect to various philosophical theories. A reconstruction of Roadside Dog suggests that, as a thinker, Miłosz is closer to St. Augustine than to Descartes. I err, therefore I am – this St. Augustine’s great formula opened the possibility of existence in the 20th century.