P. Hadot priimtas hermeneutinis antikos tekstų iššūkis: kaip juos skaityti, kad suprastum?

LTStraipsnis nėra nei konceptuali analizė, nei kritinė interpretacija. Veikiau tai glausta Pierre’o Hadot suformuluotų antikos (ir ne tik) tekstų interpretacijos principų rekonstrukcija. Nepaisant Hadot metodologijos privalumų, tarp kurių paminėtinas aiškumas, efektyvumas, faktinė medžiaga, kontekstualumas, interdiscipliniškumas ir kt., tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje filosofai mieliau mynė filosofinės-antropologinės hermeneutikos aplinkkelius (M. Heideggeris, H. G. Gadameris, P. Ricœur’as ir kiti). Manau, kad Hadot mums perduoti antikos tekstų aiškinimo standartai praturtintų vyraujančią hermeneutinę tradiciją, kurioje „tekstas“ jau įgyja socialinę-kultūrinę, egzistencinę ir net ontologinę reikšmę. Esminiai Hadot metodologijos principai straipsnyje iliustruojami nurodant reikšmingas ankstyvosios ir vėlyvosios antikos tekstų vietas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antikos filosofija; Hermeneutika; Diskursas; Filosofijos mokyklos; Dvasiniai pratimai; Ancient philosophy; Hermeneutics; Discourse; Philosophical schools; Spiritual exercises.

ENArticle is not a case of conceptual analysis or critical interpretation. Rather, its general aim is reconstructive, i. e. to give a brief account of hermeneutical principles formulated by the French scholar Pierre Hadot. Despite many advantages, such as precision, factual base, efficiency, contextuality and the fact that Hadot’s methodology is relevant not only to ancient texts but also to contemporary literature, many philosophers preferred pure philosophico-anthropological hermeneutics (initiated by M. Heidegger, H. G. Gadamer, P. Ricœur and others). Therefore, it is necessary to stress that the principles of Hadot’s hermeneutics deserve more attention and can improve usually very arbitrary relations between a scholar and the text under investigation, while bearing in mind that “text” today is saturated with socio-cultural, existential and even ontological connotations. The basic points of Hadot’s hermeneutics are illustrated referring to famous passages from the texts of early and late Antiquity. [From the publication]