Lietuvos XVIII a. lotyniškoji laidotovių kūryba

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Lietuvos XVIII a. lotyniškoji laidotovių kūryba
Alternative Title:
18th century Lithuanian funeral texts in Latin
In the Journal:
Senoji Lietuvos literatūra. 2006, 22, p. 269-294
Keywords:
LT
Laidotuvės; Kalbos; Poetika; Lotynų kalba; Antika.
EN
Funeral; Orations; Poetics; Latin; Antiquity.
Summary / Abstract:

LTLaidotuvinė kūryba – tai antikinėje Graikijoje susiformavęs literatūros žanras, kuriam įvardyti buvo taikytos tokios definicijos kaip elegija, epitafija, epicėdijas, trėnas, monodija, inferija, parentalija, nėnija. Naujaisiais laikais laidotuvinei kūrybai niveliuojantis, nyko jau Antikoje nebuvusios ryškios žanrinės ribos. Laidotuvinių kūrinių teorijos apžvalga populiariausiose XVI–XVIII a. poetikose ir retorikose parodė, kad didelę įtaką žanro sampratos traktuotei darė Julijaus Cezario Skaligerio teiginiai, atsispindėję Jokūbo Pontano, M. K. Sarbievijaus, D. de Kolonijos, J. Juvencijaus darbuose. XVIII a. pab. išleistose švietėjų pijorų P. N. Golianskio ir K. Dmochovskio poetikose laidotuvinei poezijai skirta kur kas mažiau dėmesio nei ankstesniųjų teoretikų darbuose: šio tipo kūriniai apibendrintai vadinami elegijomis. XVIII a. proginių kūrinių kontekste laidotuvinė kūryba gausumu nusileidžia tik panegirikoms ir sveikinamiesiems leidiniams. Vilniaus akademijos spaustuvės leidinių apžvalga parodė, kad didžiausią laidotuvinės kūrybos grupę sudaro enkominių kalbų ir prozinių panegirikų rinkiniai, neretai leisti su poezijos citatomis (pvz., Sarbievijaus, Klaudiano) ar eloginiais intarpais. Kalbant apie laidotuvių poezijos rinkinius konstatuotina, kad jų leidimo tradicija XVIII a. nustoja gyvavusi: rinkinius pakeitė pavieniai, nedidelės apimties eleginio pobūdžio kūriniai, eiliuoti eleginiu distichu. Iš poezijos kūrinių grupės išsiskiria bene vienintelė didelės apimties (464 eil.) hegzametru eiliuota giesmė, dedikuota Jonui Ursinui Davainai Sologubui („Carmen lugubre“, 1749). [Iš leidinio]

ENFuneral texts are a literary genre inherited from the ancient Greeks via the Romans, which included such compositions as (Latin names in italics): elegia [‘elegy’], epitaphium [‘epitaph’], epicaedium, threnos [‘threnody’], monodium [‘monody’], inferia, parentalia, nenia. In the modern era, as these funeral traditions began to decline, so the boundaries between the genres became less clear. A review of theories about funeral texts in popular 16th–18th century works on poetics and rhetoric show that the understanding and treatment of these genres in that era was greatly influenced by the views of Julius Caesar Scaliger, which were reflected on the works of Giacomo Pontano, M. K. Sarbievius, D. de Colonia, J. Juventius. In the books on poetics by the educational Piarists P. N. Golianskis and K. Dmochovskis, published at the end of the 18th century, the genre of funeral texts receives somewhat less attention than in the works of earlier theoreticians. Nonetheless, in the context of published 18th century occasional literature, the volume of funeral texts is second only to that of panegyrics and testimonials. A perusal of the list of works printed by the Vilnius Academy Press shows that the greatest number of works printed in the funeral texts category consist of collections of encomiums and panegyrical prose, often published with poetic quotations or elogial inserts. In relation to collections of funereal poetry, it should be stated that the tradition of publishing these dissapeared in the 18th century. The only known example of a large-scale work of this nature (464 lines) is a hymn in rhymed hexameter dedicated to Jonas Ursinas Davaina Sologubas (Carmen lugubre, 1749).

ISSN:
1822-3656
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/8270
Updated:
2018-12-17 11:50:27
Metrics:
Views: 53    Downloads: 3
Export: