Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus

LTAtminties ir istorijos akistatoje mes mąstome apie žmogaus likimą ir imame pasakoti. Perfrazuojant anglų rašytoją Grahamą Swiftą, taip elgdamiesi užpildome egzistencinę tuštumą ir išblaškome tamsos baimę. Ši knyga gimė iš mano, praeities tyrinėtojo, atstovaujančio mūzai Klėjai, noro kalbėtis su germaniste, teatrologe bei ilgamete Atviros Lietuvos fondo vadove Irena Veisaite, šiuo atveju esančia mūzos Mnemės globoje. Per mūsų pokalbius, kurie tęsėsi 2013-2015 metais, siekiau užduoti Irenai Veisaitei klausimus, kurie man padeda mąstyti apie žmogaus buvimo istorijoje prasmę. Kodėl aš, kaip istorikas, jaučiau būtinybę išgirsti Irenos Veisaitės pasakojimą? Kol kas paminėsiu tik keletą aspektų - tebūnie jie tam tikros gairės būsimam šios knygos skaitytojui. Irenos Veisaitės asmeninė istorija suteikia galimybę pažvelgti į keturias XX amžiaus epochas: tarpukarį, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijų laiką, sovietmetį ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo bei įtvirtinimo metus. Šios knygos herojės gyvenimo pasakojimas padeda interpretuoti minėtas epochas ir tiesti tiltus per jas skiriančias nesusikalbėjimo ir nesupratimo prarajas. Tad mums kalbantis aš ne tik užduodavau klausimą "Kaip buvo iš tikrųjų?", bet ir nuolat ieškojau galimybių svarstyti "Ką, kaip ir kodėl mes atsimename." Nuolatinis Irenos Veisaitės dėmesys kultūros sferai sovietmečiu ir nepriklausomoje Lietuvoje leido mano pašnekovei sukaupti unikalios patirties apie žmones, reiškinius, procesus, kuriuos mes dabar tegalime pažinti skaitydami tekstus, sklaidydami nuotraukas, žiūrėdami filmuotą medžiagą ar... klausydamiesi gyvosios istorijos pasakojimų.Suvokdamas tai, nuolat prašiau Ireną Veisaitę dalytis prisiminimais ir įžvalgomis apie Sovietų Sąjungos, Lietuvos ir Vidurio Europos teatro pasaulį, apie reikšmingus spektaklius ir pažintus režisierius, apie rašytojus ir kitų meno sričių žmones, nevengiau klausimų, skatinančių subjektyvų vertinimą bei interpretacijas. Irenos Veisaitės lemtis ir asmens, išgyvenusio Holokaustą, etinė pozicija leidžia prabilti apie visuotines traumines Lietuvos bei Vidurio Europos gyventojų patirtis. Esu įsitikinęs, kad tokių žmonių kaip Irena Veisaitė patirtis bei išsiugdytas gebėjimas suprasti, atleisti ir gyventi toliau dirbant bendros Vidurio Europos ateities labui yra itin reikalingas xxi amžiaus Lietuvos visuomenei. Todėl mokymasis sugyventi su sudėtinga bei skaudžia istorija yra dar vienas, labai svarbus šios knygos leitmotyvas. Taigi, pats Irenos Veisaitės gyvenimas ir mano paminėti aspektai lėmė pokalbių tematiką bei knygos struktūrą. Pirmoje ir antroje knygos dalyse Irena Veisaitė pasakoja apie vaikystę, šeimą, tarpukario Kauną, pirmąją okupaciją ir Antrojo pasaulinio karo pradžią. Trečioje ir ketvirtoje dalyse atsiskleidžia itin dramatiški Irenos Veisaitės gyvenimo epizodai: gyvenimas Kauno gete, pabėgimas iš šios mirties teritorijos, bandymai išlikti Vilniuje, susitikimas su Stefanija Ladigiene bei jos šeima. Trečiasis pokalbis išsitenka vos penkiuose puslapiuose, deja, tekstas negali perteikti tvyrojusios atmosferos ir pokalbio dalyvius nuolat apgaubdavusios tylos, šiuo atveju iškalbingesnės nei žodžiai. Penkta ir šešta dalys skirtos pirmiems pokario metams, mokslams Salomėjos Nėries gimnazijoje, studijoms Vilniaus, Maskvos ir tuometinio Leningrado universitetuose.Septintoje knygos dalyje Irena Veisaitė dalijasi įžvalgomis apie darbą Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, savo įkurtos Teatro sekcijos veiklą ir kasmetinį renginį "Teatro mozaika" - išskirtinį sovietmečio Vilniaus sociokultūrinio gyvenimo reiškinį. Aštunta dalis skirta lietuviškojo teatro apžvalgai, pažinčiai su ryškiausiomis jo asmenybėmis ir spektakliais. Devintoje dalyje kalbama apie skirtingas išgyvenimo strategijas nelaisvės sąlygomis bei intelektualinį gyvenimą, kuris sovietmečiu virte virė "salose" - tuo metu Vilniuje egzistavusiuose uždaruose bendraminčių susibūrimuose. Dešimta ir vienuolikta dalys skirtos literatūrai - užsienio ir lietuvių autoriams bei jų knygoms, kurių idėjos egzistenciškai svarbios Irenai Veisaitei. Dvyliktoje dalyje brėžiami asmeninės Irenos Veisaitės istorijos kontūrai. Tryliktoje dalyje pasakojama Atviros Lietuvos fondo įsteigimo ir veiklos istorija. Epilogas - mėginimas įvertinti pokalbių "maratoną", kuris galiausiai ir subrandino šią knygą. Užbaigiamasis skirsnis - "Kalbanti praeitis", kuriame pateikta medžiaga pratęsia, pagilina, įkontekstina pokalbiuose aptartus klausimus. Taip skaitytojui bandoma suteikti dar vieną galimybę į jau pažįstamos istorijos siužetus pažvelgti iš naujų perspektyvų. Skaitytojų teismui atiduodama knyga rašyta laikantis sakytinės istorijos (oral history) žanro taisyklių: Irenos Veisaitės pasakojimas redaguotas minimaliai (siekiant išlaikyti kalbos savitumą, mėginant perteikti prasminius akcentus bei emocines intonacijas); tam tikrus pokalbių metu išsakytus teiginius ar vertinimus stengtasi paaiškinti ar patikslinti rašant dalykinius bei kontekstinius komentarus. [Iš Pratarmės]Reikšminiai žodžiai: Irena Veisaitė; Teatrologės; Aukštųjų mokyklų dėstytojos; Germanistai; Teatras; Biografijos; Gyvenimo istorija; Sakytinės istorijos; Irena Veisaitė; Theatrologists; Higher school lecturers; Germanists; Biographies.