LT"Dievų miške" parodyti du pasauliai - konclagerio realybė ir sukurtasis jos ironiškasis atvaizdas - yra skirtingi savo esme ir paskirtimi. Vienas funkcionuoja, kad griautų ir žudytų, kitas - kad kurtų ir apsaugotų. Platesne prasme - tai yra kultūros ir nekultūros, žmonių ir nežmonių, humanistinių vertybių ir žvėriškų instinktų sankirta. Literatūroje, vaizduojančioje XX amžiaus pragarą, ši priešprieša labai sugestyvi, nes aukos paprastai yra beginklės ir nuolankios, į smurtą jos negali atsakyti jėga. Vienintelis savisaugos ir savigynos būdas - susikurti tam tikrą psichologinį gaubtą iš kultūros vertybių, krikščioniškos dorovės, atjautos, pergalingo sąmojo. Tik šitaip asmenybė gali atsispirti totalitarizmo, fašistinio ar komunistinio, sukeltiems košmarams. Ironiškasis B. Sruogos „Dievų miškas" - vienas žymiausių literatūros kūrinių - tai įtikinamai paliudija. Ilgai, per dešimt metų, sovietinė cenzūra neleido spausdinti šio kūrinio - ne tik dėl ironiško „ruskelių" apibūdinimo, bet turbūt ir dėl nesunkiai atpažįstamų paralelių su lietuvių lemtimis Stalino Siberijos gulaguose. Dabartinis leidinys, parengtas pagal autentišką B. Sruogos rankraštį, leidžia kuo adekvačiau suvokti šio unikalaus veikalo prasmę XX a. genocidiškų sanvartų kontekste. [Iš teksto, p. 11]