Žmogaus ir gamtos santykiai vaikų dorovinio vertinimo kontekste.

LTŽmogaus ir gamtos santykiai pasižymi tam tikru specifiškumu, sudaro vientisą sistemą ir yra vienas nuo kito priklausomi. Pabrėždami gamtos ir žmogaus vieningumą mokslininkai akcentuoja dvejopą žmogaus nuostatą gamtos atžvilgiu: pirmoji pasireiškia gamtos išnaudojimu, tenkinant egzistencinius poreikius, antroji – meile, pagarba ir žavėjimusi. Žmogaus ir gamtos santykiai įgyja prasmę, kai šios nuostatos dinamiškai sąveikauja ir dera tarpusavyje. To siekiama per ekologinį ugdymą, žmogaus ir gamtos santykių humanizavimą, permanentiškai puoselėjant asmens ekologinę kultūrą, kryptingai ugdant vaikų ir jaunuolių dorovinius santykius su gamta. Remiantis pradinių klasių mokinių refleksija apie žmogaus santykius su gamta, straipsnyje apibudinamos šių santykių vertinimo apraiškos, išryškinamas vaikų emocinis - vertybinis požiūris į gamtą ir jos apsaugą. Moksleivių požiūryje į gamtos apsaugą reikšmingiausios yra estetinio gamtos suvokimo, gamtos, kaip gyvybės šaltinio, gamtos išsaugojimo nuostatos. Vertindami negatyvius žmogaus santykius su gamta vaikai pabrėžia tokius savo požiūrių ir veiklų aspektus: savo veiklą šalinant neigiamas žmogaus veiklos gamtoje pasekmes; adekvačius neigiamam žmogaus poelgiui jausmus; aktyvios pozicijos apraiškas ir kt. Tyrimų rezultatų analizė parodė, kad moksleiviai išgyvena neigiamą žmogaus įtaką gamtai, siekia konkrečios veiklos jai padėti, globoti, nes suvokia gamtą kaip grožio, sveikatos ir pažinimo šaltinį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dorovinai asmens santykiai su gamta; Ekologinis ugdymas; Vertybinės nuostatos gamtos atžvilgiu; Gamtos apsauga.

ENRelations between human beings and nature feature certain particularities, forming a unified interdependent system. Stressing unity of nature and humans, scientists accentuate dual attitudes of people towards nature: the first one expresses through exploitation to satisfy needs of existence, and the second one shows love, respect and admiration. Relations between humans and nature acquire a meaning when these provisions interact and complement each other in a dynamic manner. This aim is pursued through ecologic education, humanisation of relations between humans and nature, permanent fostering of a person’s ecologic culture and purposeful of moral relations of children and youth with nature. Based on the reflection of elementary students on human relations with nature, the article describes assessments of the relations and highlights children’s emotional-value attitude towards the environment and its protection. Provisions of aesthetic comprehension of nature, nature as the source of living and nature protection are the most significant in students’ attitude to environmental issues. In the assessment of people’s negative relations with nature, children stress the following aspects of their attitudes and activities: their efforts to remove negative consequence of human activities in nature; adequate feelings towards negative human behaviour; expressions of active position, etc. Analysis of research results has shown that students are concerned about negative effects of human activities upon the environment and aim for specific actions to help it and foster it because they see nature as a source of beauty, health and learning.