Функционирование языков и билингвизм (на материале рамашканских говоров)

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Rusų kalba / Russian
Title:
Функционирование языков и билингвизм (на материале рамашканских говоров)
Alternative Title:
  • Kalbų funkcionavimas ir dvikalbystė (Ramaškonių šnektų pagrindu)
  • Functioning of languages and bilingualism (on basis of dialects of Ramaškonys)
Source:
Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika / sudarė Laima Kalėdienė Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2017. P. 416-442, 904-909, 1012-1018.
Keywords:
LT
Baltarusių kalba; Bilingvizmas; Kalbų funkcionavimas ir bilingvizmas; Kalbų kontaktai; Lenkų kalba; Lietuvių kalba; Lietuvių kalba Baltarusijoje; Lietuvių periferinė patarmė; Periferinės tarmės; Polonizacija; Ramaškonys; Sociolingvistinė situacija; Sociolingvistinė situacija Ramaškonių mikroareale
EN
Belarusian language; Bilingualism; Functioning of languages and bilingualism; Language contacts; Lithuanian in Belarus; Lithuanian language; Peripheral Lithuanian sub-dialect; Peripheral dialects; Polish language; Polonisation; Ramaškonys; Sociolinguistic situation; Sociolinguistic situation in Ramaškonys microarea
Summary / Abstract:

LTStraipsnio objektas yra XX a. 6-9 dešimtmečiais susiklosčiusi sociolingvistinė situacija Ramaškonių mikroareale, apibūdinama remiantis žodine gyventojų informacija. Lingvistinėje literatūroje Ramaškonys minimi kaip periferinė lietuvių šnekta už dabartinės Lietuvos ribų, esanti Baltarusijos šiaurės rytuose, Gardino srities Varanavo rajone. Ramaškonių mikroareale dirbo trys ekspedicijos iš Lietuvos ir viena iš Baltarusijos. Pirmoji vyko 1959 m., tik lietuvių kalbą tyrė ir rezultatus aprašė doc. Jonas Šukys. Tais pačiais metais Ramaškonis tyrę Baltarusijos dialektologai jokios daugiakalbystės nebuvo pastebėję, aprašė vietinę baltarusių dialektą. Per antrąją Lietuvos ekspediciją, 1977 m., Čekmonas daug bendravo su Stanišių ir Tusamonių kaimų gyventojais, pokalbius įrašė magnetofonu. Trečioji, 1983 m., Čekmono vadovauta ekspedicija buvo gausiausia, naudotasi sociolingvistiniu klausimynu, daryti ne tik pokalbių garso įrašai, bet užfiksuoti ir specialūs fonetiniai testai, ištirtas visas mikroarealas (žr. pridedamą žemėlapį). Toliau aprašoma, kas 1977 ir 1983 m. ekspedicijų metu buvo išsiaiškinta apie tai, koks buvo kiekvieno šio mikroarealo kaimo gyventojų santykis su lietuvių kalba, kaimai suskirstyti į 4 zonas. [...] Vartojamų kalbų požiūriu 1983 metų vasarą tik vienoje šeimoje vyravo vietinė lietuvių tarmė, kartais lietuviškai būdavo kalbama dar vienoje šeimoje, vienas žmogus lietuvių kalbą laikė savo pagrindine kalba, o apie 10 galėjo laisvai lietuviškai bendrauti. Lietuvių kalba pasyviai tebeegzistavo paskutinį savo tarpsnį dar keleto žmonių bendravime ar tik jau atmintyje. Išsiaiškinus lietuvių kalbos funkcionavimo ypatybes, konstatuota, kad pagrindinė bendravimo kalba visame areale yra baltarusių, jos tarmė „prosty“.Dėl lenkų kalbos konstatuota, kad yra tokių kaimų kaip Biržiniškės, Kauleliškės, Ramučiai, Kavalevščizna ir Armoniškės, kuriuose atskirose šeimose vyresni žmonės tarpusavyje bendrauja vietine lenkų tarme, bet ištisi kaimai lenkiškai niekuomet nėra šnekėję. Viso mikroarealo vyresni žmonės geriau ar blogiau gali kalbėti lenkiškai, bet tai daro retai. Taigi pagal kalbinius požymius galima išskirti tris gyventojų grupes. Pirmoji - vietinės lietuvių kalbos atstovų likučiai, kaip pagrindinę kalbą vartojantys baltarusių ir mokantys, bet vartojantys tik pasyviai, lenkiškai. Antroji - gausiausia - kalbantys baltarusiškai ir daugiau ar mažiau mokantys lenkiškai. Trečioji - laikantys save kalbančiais lenkiškai, bet iš tikrųjų jų pagrindinė kalba irgi yra baltarusių, o lenkiškai jie tik moka geriau nei kiti. Taigi akivaizdu, kad kaip ir kitose lietuvių-slavų paribio vietovėse, lietuvių tarmę Ramaškonių areale išstumia baltarusių kalba. Lenkų kalba čia yra adstratinė, todėl lietuvių ir baltarusių kalbų sąveikoje nedalyvauja. Tokia padėtis paaiškėja tyrėjui (išorės stebėtojui) surinkus duomenų apie ilgesnį laikotarpį, bet patiems to krašto gyventojams (vidaus stebėtojams) kalbų sąveikos mechanizmas atrodo visai kitaip. Remdamiesi gyventojų pasakojimais, teiginiais iš tų pokalbių, tyrėjai nustatė, kokios buvo sociolingvistinės situacijos atskirais laikotarpiais ir nusprendė tai verifikuoti eksperimentais. [...] Lemiami lietuvių kalbai buvo Antrojo pasaulinio karo metai: lietuvius terorizavo šiuose kraštuose veikę baltieji lenkų partizanai, todėl imta vengti kalbėti lietuviškai.Po karo lietuvių tautinė savimonė jau buvo sugniuždyta, nes žmonės labai nukentėjo, todėl lietuviškai kalbėjo tik vyresnieji. Pokaryje vykdyta "lenkų repatriacija" į Lenkiją, todėl lenkų kalba, kaip ir lietuvių, tapo pasyviąja kaimo bendravimo kalba, išskyrus bažnyčią: susiklostė panaši į dabartinę sociolingvistinė situacija (žr. 4 lentelę). Dokumentuose visi Ramaškonių mikroarealo gyventojai užrašyti lenkais - būtent užrašyti, nes patys jie įvairiai aiškina tokią savo oficialią etninę priklausomybę. Net ir oficialų savo priskyrimą dokumentuose lenkams vertina nepatikliai dėl to, kad nesupranta tikrosios, kaip jie sako, "mozūrų" lenkų kalbos. Vietiniai lietuviai tuose kraštuose kitų vadinami žagūnais, bet patys taip savęs nevadina. Savo kalba nesididžiuoja, bet ir neniekina, kaip daro jų kaimynai, vadindami ją bjauria. Baltarusių kalba visų kotiruojama neaukštai, laikoma tarpine tarp lenkų ir baltarusių arba lenkų kalbos atmaina. Lietuviai baltarusiškai kalbančius vadina gudais, laiko juos nei lietuviais, nei lenkais, nežinia kuo.Taigi kalbų vertinimas koreliuoja su funkciniu krūviu ir paplitimo laipsniu. Lietuvių kalba yra mažiausiai paplitusi ir turi nedidelį funkcinį krūvį, todėl ji neturi prestižo, daugelio mikroarealo gyventojų žymėta (markiruota) neigiamai. Baltarusių dialektas žymėtas teigiamai, bet prestižo neturi. Prestižą turėtų lenkų kalba, bet ji mažai paplitusi, todėl visuotinai paplitusi baltarusių kalba tapo žymėta neutraliai.Tiek lietuvių, tiek baltarusių kalbų neprestižiškumas yra didelio lenkų kalbos prestižiškumo atasvara. Baltarusių kalbos traktavimo kaip lenkų kalbos atmainos priežastis yra ne tik genetinis panašumas, bet funkcinė papildomoji distribucija. [Iš leidinio]

ENThe object of the article is the sociolinguistic situation in Ramaškonys microarea in 1950s-1980s, described according to verbal information obtained from residents. Ramaškonys is mentioned in linguistic literature as a peripheral Lithuanian sub-dialect beyond the border of current Lithuania, located in North-Eastern Belarus - Varanavas district in Grodno region. Three expeditions from Lithuania and one from Belarus worked in Ramaškonys microarea. The first one went there in 1959, doc. Jonas Šukys analyzed solely the Lithuanian language and described the results. Belarusian dialectologists analyzed Ramaškonys in the same year and did not notice any multilingualism, they described the local Belarusian dialect. During the second Lithuanian expedition in 1977 Čekmonas talked to residents of Stanišiai and Tusamonys villages a lot, he made audio recordings of the conversations. The third expedition in 1983 was led by Čekmonas, it was the most exhaustive, sociolinguistic questionnaire was used, not solely audio recordings were made but also specific phonetic tests were done, the entire microarea was analyzed (refer to the enclosed map). Further description includes findings of the expeditions in 1977 and 1983, regarding relation of residents of each village with the Lithuanian language, villages were divided into 4 zones. [...] In terms of used languages, the local Lithuanian dialect dominated in only one family in summer of the year 1983. Sometimes Lithuanian was spoken in one more family, one person considered Lithuanian to be his main language, and approximately 10 people were fluent in Lithuanian. The Lithuanian language continued the last period of its passive existence in communication of several other people or solely in memory. Analysis of peculiarities of functioning of the Lithuanian language disclosed that the main communication language in the area was Belarusian, the dialect "prosty".As for the Polish language, it was disclosed that there are villages like Biržiniškės, Kauleliškės, Ramučiai, Kavalevščizna and Armoniškės where older people in different families communicate in local Polish dialect, but entire villages have never spoken Polish. Older people in the whole microarea can more or less speak Polish but they seldom do. So, three groups of residents may be distinguished according to linguistic features. The first one includes the remaining representatives of the local Lithuanian language, using Belarusian as their main language and knowing Polish but solely passively using it. The second one - the most bundant - includes those speaking Belarusian and knowing more or less Polish. The third one includes those considering themselves to be Polish-speakers but their main language actually is Belarusian too, they only speak better Polish than others. So, obviously, the Belarusian language eliminates the Lithuanian dialect in Ramaškonys area, as well as in other areas of Lithuanian-Slavic periphery. The Polish language is adstratic here, therefore it does not participate in interaction of the Lithuanian and Belarusian languages. Such situation is disclosed when the researcher (external observer) collects data about a longer period. [...] The years of the World War Two were crucial to the Lithuanian language: the Lithuanians were terrorized by white Polish guerillas who acted in these regions, so people avoided speaking Lithuanian. After the war the national consciousness of Lithuanians was already crushed because people suffered severely, so solely the older people spoke Lithuanian. During the postwar period there was repatriation of Poles to Poland, so the Polish language, as well as the Lithuanian one, became the passive language of communication within the village, except the church: a sociolinguistic situation similar to the current one emerged (refer to table 4).All residents of Ramaškonys area are registered as Poles in documentation - registered, because they themselves have different explanations of such official ethnicity. They do not trust the official registration of them as Poles because they do not understand the true, as they call Masuren, Polish language. Local Lithuanians in those regions are called žagūnai by others, but they do not call themselves that. They are not proud of their language, but they do not despise it either, as their neighbors do, calling it nasty. The Belarusian language is not highly valued, it is considered to be the intermediate language between the Polish and Belarusian or a variation of the Polish language. The Lithuanians call Belarusian-speakers Gudas, they consider them to be neither Lithuanians, nor Poles, they do not know what to call them. So, evaluation of languages correlates with functional load and degree of popularity. The Lithuanian language is the least common and its functional load is minor, so it is not prestigious, marked negatively by most residents of the microarea. The Belarusian dialect was marked positively, but is not prestigious. The Polish language would be prestigious but it is not widespread, therefore the widespread Belarusian language was marked neutrally. The Lithuanian and Belarusian languages' being non prestigious is counterbalance to great prestige of the Polish language. The reason for the approach to the Belarusian language as if it were a variation of the Polish language is not solely genetic similarity but also functional additional distribution. [From the publication]

ISBN:
9786094112010
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/81556
Updated:
2020-04-18 07:37:53
Metrics:
Views: 9
Export: