Recognizing the gift in giving thanks: thoughts on Emmanuel Levinas and Meister Eckhart

LTPosūkio iš sąmonės fenomenologijos į štai-būties (Dasein) fenomenologiją kontekste Heideggeris iškėlė klausimus, susijusius su religingumo patirtimi, dovanojimo ir padėkos fenomenais. Šia patirtimi domėjosi ir Emmanuelis Levinas, kuris Heideggerio įtakoje siekė Husserlio idėjas perkelti už Husserlio filosofijos ribų. Kita vertus, Levinas, kitaip nei Heideggeris, sutelkė mintis į religinį santykį, kurį patiria kiekvienas žmogus kaip žmogus. Tame kontekste jis permąstė biblinę tradiciją. Levinas teigė, kad religinis santykis peržengia laiką ir atveria begalybės šlovę. Žmogiškoji kalba yra susitikimas su kitu asmeniu, kito veidu; šio žmogiškojo įvykio laikinume atsiskleidžia intencionalumas, išreiškiantis dėkingumo už būtį būseną. Fundamentalią žmogaus štai-būties (Dasein) ir dovanojimo gelmės interpretaciją taip pat pateikė viduramžių mąstytojas Mokytojas Eckhartas. Savo knygoje „Liber Benedictus“ jis apmąstė fundamentalią žmogaus kančios būseną ir žmogaus santykį su gėriu. Aprašydamas tas būsenas, Eckhartas nesirėmė scholastinėmis kategorijomis, o žmogaus santykį su gėriu nusakė, pasitelkdamas gimdymo ir gimimo, tėvo ir sūnaus pavyzdžius, kurie nėra tik metaforinė priežastingumo išraiška. Tėvo ir sūnaus, gimdymo ir gimimo kategorijos atskleidžia išgyventą etinį santykį, kurį jis apibūdina kaip davimo ir gavimo santykį. Straipsnyje išplėtota analizė atskleidžia, kaip Eckhartas ir Levinas tikrąjį gėrį susieja su besąlygiška dovana.