Levinas, Sartre, and the question of solidarity

LTStraipsnyje analizuojama tapatybė, kuri reiškiasi politinio solidarumo formose. Ši tema nagrinėjama Jeano Paulio Sartre’o ir Emmanuelio Levino veikaluose, kurie yra šios analizės pagrindas. Pripažįstant, kad nėra bendrų solidarumą įgalinančių sąlygų, Levino tapatumo samprata padeda suprasti, kaip rasėje įsikūnijusi tapatybė dalyvauja rasiniu pagrindu susiformavusiuose solidarumo aktuose. Panašūs solidarumo principai yra aptariami Sartre’o „Juodajame Orfėjuje“. Rasizacijos patirtis (rasinė reiškinio prigimtis) aktuali Levinui apmąstant tapatybės struktūras, kurios atskleidžia, kad kūniškumo (materialumo) ir kančios fenomenologija yra pirmapradė žmonijos būsenos. Levino darbai nepateikia išsamių atsakymų į rasės ir rasinio teisingumo klausimus. Tačiau jie suformuluoja tapatybės sampratą, kuri susijusi su kūnu ir tarpasmeniniu santykiu. Levino tapatumo samprata svarbi analizuojant rasinio solidarumo momentus, kurie apima ir savikritiškumo poziciją. Straipsnyje dėmesys sutelkiamas į Levino hitlerizmo filosofijos analizę ir tai, kaip šią analizę grindžia tapatybės ir solidarumo samprata. Taip pat aptariami Sartre’o negritudo ir autentiškos juodaodžio sielos apmąstymai, kurie turi sąsajų su Levino tapatybės samprata. Darbe siekiama parodyti, kad Sartre’o mintys turi sąšaukų su Levino tapatybės samprata, kuri teikia pagrindą įvairioms solidarumo formoms, susietoms su rasinėmis, etninėmis ir tautinėmis ypatybėmis.