Eros in infinity and totality: a reading of Levinas and Fanon

LTEmmanuelis Levinas ir Frantzas Fanonas – skirtingų biografijų mąstytojai, kuriuos sieja kai kurie bendri mąstymo impulsai. Vienas tokių impulsų yra judėjimas tarp totalybės ir begalybės – filosofinių sąvokų, kurios yra aktualios aptariant XX a. intelektualines slinktis. Fanono (1925–1961) ir Levino (1906–1995) gyvenimas klostėsi skirtinguose rėmuose, kurie leidžia pamatyti, kaip jų išplėtotos konceptualios sąvokos skleidžiasi skirtingose intelektualinėse aplinkose, ir kaip abiems būdingas filosofinis jautrumas juos suartina. Abu filosofai, apmąstydami žmonijos būtį, pirmenybę teikė kitoniškumo sampratai; kuri glaudžiai susijusi su tuo, kad jie buvo kitoniški prancūzų kultūroje ir visuomenėje: Levinas kaip žydas, o Fanonas kaip atstovaujantis juodaodžių temą ir keliantis prancūzų kolonializmo problematiką. Vis dėlto kiekvienu atveju kitoniškumas yra susijęs su totalybe, kurią prancūzų tauta sukūrė tiek Europoje, tiek už jos ribų, kaip neatsiejamą civilizuoto pasaulio dalį. Kitoniškumas siejamas su mąstymo ir egzistencijos išlaisvinimo viltimi, kuri glūdi judėjime begalybės link. Levino erotinės patirties ir meilės samprata yra kitas svarbus teorinis žingsnis, filosofiškai aktualizuojantis begalybę, kurios link savo mintį kreipė ir Fanonas, meilės sampratą siejęs su solidarumo idėja, reikalaujančia peržengti empatijos ribas. Straipsnyje pateikiama lyginamoji dviejų mąstytojų meilės sampratų analizė, kuri atskleidžia, kaip abu intelektualai išplėtojo begalybės idėją.