Levinas and the question of cardiology

LTEmmanuelio Levino esė „Apreiškimas žydų tradicijoje“ kelia klausimą apie apreiškimo turinį. Viduramžių žydų filosofai, gvildendami apreiškimo temą, siekė išvengti dogmatiškumo. Vis dėlto tai neleidžia daryti išvados, kad judaizme nėra dogmų. Levinas svarsto ne tik apie dogmatiką, bet ir apie apreiškimą, kuris vyksta širdyje. Širdis yra motyvas, kurį Levinas pasitelkia įvairiuose kontekstuose: tiek kalbėdamas apie kasdienius konfliktus, tiek apie meilę ir pamaldumą. Straipsnyje dogmatikos klausimai paliekami nuošalėje ir dėmesys sutelkiamas į apreiškimo esmę, t. y. į metafizinį apreiškimą, į dvasingumo struktūrą ir jo modalumus. Vis dėlto Levino fenomenologinis kelias yra tiesiogiai susijęs su Biblijos ir sakytinės tradicijos tyrinėjimu. Biblijos skaitymą lydi klausimai apie teisingumą ir jo matą. Levinas eseistiniu stiliumi aprašo apreiškimo esmę. Jis apmąsto skaitytojo ir Biblijos santykį, pašaukimą, tarnystę ir rūpestį silpnaisiais. Iš čia išplaukia Levino nuostata, kad etika yra ne tik Dievo pažinimas, bet ir etinė santykio su juo išraiška. Straipsnyje detaliai analizuojama Levino esė, kurioje giliai apmąstoma apreiškimo esmė, atsiskleidžianti akistatoje su kitu. Darbe taip pat nagrinėjama Levino teisingumo samprata, kuri plėtojama pasitelkiant biblinius tekstus ir Mozės Maimonido traktatą. Teisingumas siejamas su kūryba, su pirminių garsų sukūrimu, kurių negalima pamatyti, nes tai – tarsi pasaulio širdies pulsavimas.