Sekminių ir Joninių švenčių mitologinė semantika ir muzikinis folkloras

LTStraipsnyje aptariamos Sekminių, javų laukų šventimo ir Joninių apeigos. Sekminės yra pavasario ir vasaros laikotarpio kilnojama šventė, išsaugojusi daugiausia apeigų. Tai sinkretiška šventė – joje susipynė senosios baltų kultūros ir krikščionybės elementai. Sekminių apeigos greta religinių tikslų bei motyvų turėjo ir apsauginį tikslą. Žolynų, vainikų šventinimas rodo senųjų ir vėlesnių religinių apeigų simbiozę. Per Sekmines atliekama įvairių apeiginių veiksmų ir žaidžiama žaidimų. Sekminių muzikinis folkloras gana įvairus, Sekminių oliavimai turi savitas melodijas. Javų laukų lankymo, šventinimo apeigoje taip pat susipynė senosios ir krikščioniškos tradicijos. Akivaizdus atliekamų apeigų tikslas – išauginti gerą javų derlių. Rugių lankymo apeigos sutampa su vasaros saulėgrąžos apeigomis. Dauguma paruginių dainų būdavo atliekamos vaikščiojant. Joninės viena didžiausių tradicinių kalendorinių švenčių, švenčiamų per vasaros saulėgrąžą. XIV–XVII a. istoriniuose šaltiniuose ji vadinama Rasos, Kupolių vardu. Joninės – ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventė. Nuo seniausių laikų ilgiausios dienos švenčių apeigos buvo glaudžiai susijusios su agrariniais vaizdiniais, papročiais, padedančiais užsitikrinti derliaus gausą, žmonių ir gyvulių sveikatą ir gerbūvį. Visoje Lietuvoje per Petrines kaip ir per Jonines buvo paplitęs paprotys susirinkus gamtoje puotauti, dainuoti, šokti per visą naktį iki saulės patekėjimo. Joninių ir Petrinių dainų tematiniai motyvai glaudžiai persipina su Sekminių bei parugių lankymo dainomis.