Między Niemenczynem a Malatami (z kroniki badań nad polszczyzną ludową na Wileńszczyźnie)

• Tarp Nemenčinės ir Molėtų (iš Vilnijos lenkų kalbos tyrimų kronikos)
• Between Nemenčinė and Molėtai (from the language research chronicle of poles of Vilnija)

LTAprašomi 1996 m. Vilniaus universiteto dialektologinės ekspedicijos Nemenčinės ir Molėtų apylinkėse rezultatai. Buvo nustatinėjama šiaurinė lenkakalbio Vilniaus arealo riba, tiriama jo sociolingvistinė situacija taikant V. Čekmono anketą. Maždaug 20-yje kaimų ir kaimelių iš 60 pateikėjų magnetofonu įrašyta apie 50 val. tekstų. Nustatyta, kad lenkių kalbos paplitimo riba eina dešiniau Molėtų-Labanoro kelio, ties Inturke, Mindūnais, Vaikštėnais, Vyžiniais, Stirniais ir Budriais, esančiais už 4 km piečiau Labanoro. Į vakarus nuo Budrių pirmas lenkakalbis kaimas būdavo Lakaja, bet dabar jame kalbama tik lietuviškai. Trikampis tarp Lakajos, Inturkės ir Mindūnų lietuviškas. Piečiau Rudesos į Molėtų pusę yra kompaktiškas lenkakalbių plotelis. Nors piečiau Mindūnų esantys Rudesos ir Kačergų kaimai dabar lietuviški, tačiau vyresni žmonės, kurie nors ir mokėsi lietuviškoje mokykloje, dar moka ir lenkiškai, nors taip šneka retai, o vaikai ir anūkai visai nemoka. Lenkų kaip vyraujanti vyresniųjų bendravimo kalba ir dabar tebėra piečiau Inturkės - Burnėnuose, Žydavainiuose, Savidėnuose, Bindziukuose, Dvailiniuose, Miežionyse. Pabrėždami, kad jiems nesą jokio skirtumo, kuria kalba bendrauti, vis dėlto pripažįsta, kad vaikų, o ypač anūkų, bendravimo kalba jau yra tik lietuvių. Daugelio gyventojų oficiali užrašyta tautybė yra lietuvių, patys save laiko "maišytais", net tos pačios šeimos narių pravardės skirtingomis kalbomis: Kiškis ir Zajančkovska. [...] Pažymėtina, kad šio regiono topografija yra labai pasikeitusi.Visų pirma minėtina, kad sovietiniais metais senųjų kaimų vietose buvo statomos naujosios gyvenvietės, į kurias atsikeldavo nevietiniai gyventojai, nemažai iš jų iš Baltarusijos: Sužionys, Miežionys, Danilava, Sirvydiškės, Gaukštonys, Skirlėnai, Eitminiškės. Šios sovietinės gyvenvietės buvo rusifikacijos židiniai: jose vis dažniau būdavo bendraujama rusiškai, buvo steigiamos rusiškos mokyklos. [...] Demografiniai pokyčiai sukėlė sociolingvistinius pokyčius. Aiškėja, kad seniau nebūta griežtesnės ribos tarp lietuviško ir lenkiško arealo. Ten, kur dabar kalbama lenkiškai, 19-20 a. lūžyje kalbėta lietuviškai ir atvirkščiai (pvz., Rudesa, Bendžiukai, Griciūnai). Pažymėtina, kad ribos tarp kalbų dažnai buvo ne teritorinės, o socialinės: ponai kalbėjo lenkiškai, valstiečiai - lietuviškai. Lenkų kalba tiriamame areale niekada nėra buvusi vienalytė: būta "aukštojo" ir "žemojo" varianto. "Aukštoji" lenkų kalba yra literatūrinės lenkų kalbos variantas, paplitęs visose Lenkijos užribio žemėse, juo kalba šlėktiškos kilmės žmonės. "Žemasis" vietinės lenkų kalbos variantas vadintas valstietiška lenkų kalba, išsivysčiusia iš aukštosios lenkų kalbos, kuri asimiliavosi su vietiniu lietuvišku substratu. Baudžiavos panaikinimas inspiravo naujosios šlėktos atsiradimą - turtingesni valstiečiai ponų pavyzdžiu imdavo kalbėti lenkiškai. Tokį procesą palaikė ir mišrios vedybos, kai turtingas valstietis vesdavo nusigyvenusių šlėktų dukterį. Praturtėjusius valstiečius imta vadinti "prie šlėktos", jų šeimos tapdavo lenkybės platinimo židiniais.Vėliausiai lenkų kalba paplito skurdžiuose mažažemių kaimuose, tokiuose kaip Griciūnai, Ponasiai, Burnėnai, Savidėnai ir kt., kurio polonizavosi dėl gretimų labinu pasiturinčių kaimų prestižo. Nykstant luominėms lenkų kalbos vartojimo riboms, pakito jos statusas: ėmus lenkų kalbą vartoti ir valstiečiams, iš literatūrinės kalbos atmainos ji tapo teritoriniu dialektu. Kitas labai svarbus lenkų kalbos vartojimo posūkis tiriamoje teritorijoje įvyko padalijus ją tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių, demarkacinė linija ėjo į pietus nuo Asvejos ežero. Lenkų pusėje svarbiausias lenkų kalbos ramstis buvo mokykla, kuri lėmė pačios ten vartotos lenkų kalbos pokyčius: ji buvo savotiškai nobilituota, pakylėta į bajoriškąjį lygmenį. Ir priešingai, Lietuvos teritorijoje vyko lenkų kalbos barbarizacija, nes jos nebuvo mokoma mokyklose, ji traukėsi iš daugelio vartojimo sferų, todėl ėmė degraduoti. Šiose vietovėse lenkų kalboje radosi tarminių lietuvių kalbos ypatybių: nekirčiuoti /е/ ir /о/ tariami kaip /a/; po lūpinių priebalsių prieš /а/, /о/ įterpiamas j; prieš priešakinės eilės balsį /i/ priebalsiai /š/ ir /ž/ tariami minkštai; vietoj /ch/ dažnai tariamas /k/. Esama ir morfologinių lituanizmų. Plačiai paplitęs /š, ž/ minkštinimas prieš priešakinės eilės balsius: fšisko, žili. Neretai pasitaiko sporadiško /k/ tarimo vietoje /ch/: klef, kutar. Etnofrafiniuose kaimuose yra išlikę polonizuoti senieji lietuviški mikrotoponimai. Kitų tipų kaimuose esama dvejopų mikrotoponimų: paprastųjų, pvz., Gajak (lit. Gojelis), ir sudėtinių, pvz., Mas'ul'a Raisci (lit. Masiulio raistas). Daugumos mikrotoponimų kilmė lietuviška. Kuo "tamsesnis" kaimas, tuo daugiau jame išlikę prietarų, apeigų, ceremonijų. Per vestuves dažniausiai būdavo kalbama lenkiškai, bet dainuojama lietuviškai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Daugiakalbystė; Demografiniai pokyčiai; Dvikalbystė; Ekspedicijos rezultatai; Kalbų kontaktai; Kalbų sąveika; Lenkų kalba Lietuvoje; Lietuvos lenkų kalba; Sociolingvistinė situacija; Vilniaus kraštas; Bilingualism; Demographic change; Fieldwork results; Language contacts; Language interaction; Multilingualism; Polish in Lithuania; Polish speakers in Lithuania; Sociolinguistic situation; Vilnius region.

ENHere is a description of the results of a dialectological expedition of Vilnius University of 1996 conducted around Nemenčinė and Molėtai. The purpose of the expedition was to establish the northern boundary of the Polish-speaking area of Vilnius and explore its socio-linguistic situation by applying V. Čekmonas' questionnaire. About 50 hours of texts were recorded on a tape-recorder from 60 respondents in approximately 20 villages of different size. It has been determined that the boundary of the prevalence of Polish tuns to the right of the Molėtai-Labanoras road, by Inturkė, Mindūnai, Vaikštėnai, Vyžiniai, Stirniai and Budriai located 4 kilometres away, south of Labanoras. West of Budriai, Lakaja used to be the first Polish-speaking village, but now only Lithuanian is used there. The triangle among Lakaja, Inturkė and Mindūnai is Lithuanian. A small compact Polish-speaking area is situated south of Rudesa, in the direction of Molėtai. Even though Rudesa and Kacergai villages located south of Mindūnai are currently Lithuanian, older people - who went to Lithuanian schools - still know Polish, although they seldom use it, while their children and grandchildren do not know Polish at all. Polish is still a dominant language of communication among older residents south of Inturkė - in Burnėnai, Žydavainiai, Savidėnai, Bindziukai, Dvailiniai and Miežionys. Stressing that it makes no difference to them which language to use for communication, they however recognise that the language of communication of their children, and especially grandchildren, is Lithuanian only already. The officially recorded nationality of many residents is Lithuanian, while they refer to themselves as "mixed", and even the members of the same family can have nicknames in different languages: Kiškis and Zajančkovska. [...] It is noteworthy that this region’s topography has changed significantly.First of all, in the Soviet times old villages were replaced by newly-constructed settlements which attracted new non-local residents, many of them from Belarus: Sužionys, Miežionys, Danilava, Sirvydiškės, Gaukštonys, Skirlėnai and Eitminiškės. These Soviet settlements were the centres of Russification: Russian was used for communication increasingly more often there, and Russian schools were opened, too. [...] Demographic changes caused socio-linguistic changes. It is becoming evident that there was no distinct boundary between the Lithuanian and Polish areas in the past. Current Polish-speaking territories used to be Lithuanian-speaking at the turning-point of the 19th and 20th centuries, and vice versa (for example, Rudesa, Bendžiukai and Griciūnai). It should be noted that the boundaries between languages were often social instead of territorial: the nobility would speak Polish, while peasants would speak Lithuanian.In the area in question, Polish was never homogenous: there were the "high" and "low" variants. The "high" Polish is a variant of literary Polish prevalent in all lands outside Poland, it is used by people of the szlachta origins. The "low" variant of local Polish used to be called peasants' Polish, which evolved from the "high" Polish in assimilation with the local Lithuanian substratum. The abolition of serfdom inspired the emergence of the new szlachta - richer peasants followed suit of the nobility and would start speaking Polish. Such a process was also supported by mixed marriages when a rich peasant would marry a daughter of the impoverished szlachta. Peasants, who became rich, would be called "beside szlachta", and their families would become the centres of dissemination of the Polish identity.As the boundaries of usage of Polish related to classes of people in society declined, its status changed: when peasants also began using Polish, it turned from the literary language into a territorial dialect. Another very important change in the usage of Polish on the territory in question took place following its division between Lithuania and Poland; the demarcation line ran south of Lake Asveja. On the Polish side, the most significant pillar of Polish was the school which determined the changes in the Polish language used there: it was as if ennobled by elevating it to the level of the nobility. And, on the contrary, on the territory of Lithuania Polish was barbarised, since it was not taught at school, it also withdrew from many fields of usage, therefore, it started degrading. In these areas, Polish acquired dialectal features of Lithuanian: unstressed /е/ and /о/ are pronounced as /a/; after labial consonants, j is inserted before /а/, /о/; before the front vowel /i/, consonants /š/ and /ž/ are pronounced softly; /k/ is often pronounced instead of /ch/. There are also morphological loanwords from Lithuanian. Softening of /š, ž/ is widespread before front vowels: fšisko, žili. Cases of sporadic pronunciation of /k/ instead of /ch/: klef, kutar are quite frequent. In ethnographic villages, Polonised old Lithuanian microtoponyms have remained. In the villages of other types, two kinds of microtoponyms are found: simple ones, for instance, Gajak (Lithuanian: Gojelis; English: Grove), and compound, for example, Mas'ul'a Raisci (Lithuanian: Masiulio raistas; English: Masiulis' marsh). The majority of microtoponyms are of Lithuanian origin. The "darker": the village, the more superstitions, rituals and ceremonies remain there. During weddings, Polish was usually used for communication, but singing was done in Lithuanian. [From the publication]