O bilingwizmie polsko-litewskim i litewsko-polskim na Dence (czyli na północno-wschodnich obszarach Wileńszczyzny)

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lenkų kalba / Polish
Title:
O bilingwizmie polsko-litewskim i litewsko-polskim na Dence (czyli na północno-wschodnich obszarach Wileńszczyzny)
Alternative Title:
  • Apie lenkų-lietuvių ir lietuvių-lenkų dvikalbystę Denkoje (arba šiaurrytinėje Vilnijos dalyje)
  • On Polish-Lithuanian and Lithuanian-Polish bilingualism at Denka (or in the North-Eastern part of Vilnija)
In the Book:
Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika / sudarė Laima Kalėdienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2017. P. 265-281, 889-890, 995-996
Keywords:
LT
Denka; Tarmės (Dialektai); Dvikalbystė; Lenkų kalba; Lenkų-lietuvių dvikalbystė; Lietuvių-lenkų dvikalbystė; Vilniaus kraštas; Šiaurrytinė Vilnija.
EN
Bilingualism; Denka; Dialects; Lithuanian-Polish bilingualism; North-Eastern Part of Vilnija; Polish language; Polish-Lithuanian bilingualism; Vilnius region.
Summary / Abstract:

LTVietine lenkų tarme vietovė tarp Dubingių, Inturkės ir Joniškio, taigi tarp Asvejos ir Baltųjų Lakajų ežerųį Labanoro ir Švenčionėlių pusę, vadinama Denka (žr. žem. 2). Šios vietovės lenkų kalba dar niekada nebuvo tirta. Sociolingvistinė Denkos situacija apibūdintina kaip lietuvių-lenkų dvikalbystė (žr. žem. 1). Lietuvių kalbos atlase (LKA) pokaryje buvo fiksuota autentiška lietuvių tarmė Inturkės (480), Pastovėlio (453), Čiulų (452), Joniškio (506), Arnionių (526), Medeikių (481) ir Dubingių (505) punktuose. Lietuviškai čia kalbama ir dabar, bet lietuviška tradicija buvo nutrūkusi. Yra vietovių, pvz., Arnionys, kur lenkų kalba dabar yra pagrindinė, nors vyresnieji gyventojai prisimena, kad jų kaime kadaise šnekėta lietuviškai. Šios 1990 m. ekspedicijos surinkti duomenys buvo skiriami rengti žemėlapį-93. Jame Denkos situacija ties Arnionimis apibūdinama kaip lietuvių-lenkų dvikalbystė teritorijoje į rytus ir pietryčius nuo demarkacinės 1920 m. linijos, taigi "lenkų pusėje". Dabar gyvenantys žmonės mena, kad anksčiau jų tėvai ir seneliai yra kartais kalbėjęsi lietuviškai kaip slaptąja nuo vaikų kalba, bet jie patys nemokėję (daugelis ir dabar nemoka), nors atkreipia dėmesį į visada vartotus senuosius lietuviškus vietovardžius. Vietovėse į vakarus nuo demarkacinės linijos dvikalbystės kryptis kita: lenkų-lietuvių. Patys pateikėjai tyrėjams pabrėždavo, kad jiems esą tas pats, kuria kalba kalbėti: ar lenkiškai, ar lietuviškai, taigi jie yra absoliutieji dvikalbiai. Tačiau ne visi jie yra vienodi. Vyresnieji gyventojai, gimę dar prieš 1910 m., paprastai tebemoka lietuviškai iš tėvų, o jaunesnieji būna lietuviškai išmokę mokykloje tarpukario Lietuvos ar vėlesniais metais. Dar yra ir distribucinės dvikalbystės atvejų: kai lietuviškai išmokstama atsikėlus į šias vietoves.Gausiai pateikiama įvairių pašnekovų lenkų kalbos pavyzdžių ir jų komentarų. Taip apibūdinama kalbinė situacija aplinkiniuose kaimuose praeityje ir dabar, pasakojamos šeimų kalbinės istorijos. Moksliškai nenagrinėtas fenomenas yra naujai išmokta lietuvių kalba. Kai kuriuose kaimuose anksčiau yra kalbėta lietuviškai, bet 20 a. pradžioje ši tradicija buvo nutrūkusi ar apsilpusi, vaikai dažniausiai jau nemokėjo lietuviškai, bet tarpukariu šiose vietovėse buvo tik lietuviškos mokyklos, todėl įvyko relituanizacija. Nustatyta, kad vyriausioji karta, gimusi dar prieš 1910 m. Denkoje, dabar yra lenkų-lietuvių dvikalbiai. Pasakojama, kad kai kurie dar vyresni, dabar jau išmirę, buvę lietuvių-lenkų dvikalbiai, o kai kurie galėję būti ir vienkalbiai - arba lietuvių, arba lenkų. Tradicinė dvikalbystė išsilaikė tik už tos demarkacinės linijos pusės, kur tarpukariu buvo Lietuva. Vyresnioji karta, gimusi 1911-1930 m., namuose kalbėjo lenkiškai, nors kai kurių tėvai ir seneliai tarpusavyje ir kalbėdavę lietuviškai, bet vengdavę tai daryti su vaikais. Ši karta mokykloje mokėsi lietuviškai, save jie laiko absoliučiais dvikalbiais. Vidurinioji karta - gimusieji 1931-1940 m. Jie moka lenkiškai ir lietuviškai tarmiškai, peikia savo lietuvių kalbos mokėjimą. Savo lietuvių kalbą vertina lygindami su literatūrine lietuvių kalba. Jaunesnioji karta, gimusi po 1950 m., lenkiškai moka nedaug, šiek tiek kalba ar yra kalbėję su tėvais. Šios kartos lietuvių kalba irgi nėra tirta (nes laikyta "negryna"), nors sociolingvistiniu aspektu yra labai įdomi. Jauniausioji karta, jau įgijusi vidurinį ar aukštąjį išsilavinimą, lietuviškai šnekėdami nepasitiki savo kirčiavimu, lygindami jį su norminės kalbos reikalavimais. Ši jauniausioji karta ir baigia sociolingvistinę Denkos istoriją. [Iš leidinio]

ENIn the local Polish dialect, the territory among Dubingiai, Inturkė and Joniškis, thus between Lake Asveja and Lake Baltieji Lakajai towards Labanoras and Švenčionėliai, is called Denka (see Map No 2). The Polish language of this area has never been explored before. The socio-linguistic situation of Denka should be described as Lithuanian-Polish bilingualism (see Map No 1). After the war, the Lithuanian Language Atlas recorded the authentic Lithuanian dialect at Inturkė (480), Pastovėlis (453), Čiulai (452), Joniškis (506), Arnionys (526), Medeikiai (481) and Dubingiai (505) points. Lithuanian is used here nowadays, too, but the Lithuanian tradition was discontinued because at one time families communicated in Polish only, or in Lithuanian, with exceptions, as "in a secret language", however, Polish-speaking local residents at a certain point returned to Lithuanian as their family language. This process has not been uniform everywhere because in some territories, for instance, in Arnionys, Polish remains the main language, even though elderly people still remember that Lithuanian was used in their village sometime in the past. The data collected by this expedition of 1990 constituted the basis for Map-93. In that map, the situation of Denka at Arnionys was described as Lithuanian-Polish bilingualism in the area east and south-east of the 1920 demarcation line between Lithuania and Poland, thus Arnionys was "on the Polish side". Current residents recall that their parents and grandparents sometimes used Lithuanian as "the secret language" that children could not understand, while they themselves did not know Lithuanian (many of them still do not know it). Although they notice old Lithuanian place names that they have always used and realise that these place names are not Polish but Lithuanian.The areas west of the demarcation line, which were not included into the territory governed by Poland in 1920-1939, are characterised by a different direction of bilingualism: Polish-Lithuanian. Respondents would say to the researchers that they could speak both Polish and Lithuanian equally well, therefore, they can be regarded as absolute bilinguals. However, not all of them are the same. Older residents who were born prior to 1910 still usually know Lithuanian because they learnt it from their parents, whereas younger ones learnt to speak Lithuanian at school in the interwar Lithuania or in subsequent years. There are also cases of distributive bilingualism: when people learn Lithuanian following a move to these territories, most often due to marriage, more seldom for other reasons. The materials gathered include numerous and various examples of the Polish language provided by respondents as well as their comments. Respondents also described the linguistic situation in surrounding villages in the past and today and told the researchers linguistic stories of families. A phenomenon which has not been analysed scientifically is newlylearnt Lithuanian. In some villages, people used to speak Lithuanian, but in the early 20th century this tradition ceased or weakened, children often did not know Lithuanian, however, there were only Lithuanian schools in these territories in the interwar period, therefore, relithuanisation took place. It has been established that the oldest generation, which was born in Denka before 1910, is presently Polish-Lithuanian bilinguals. Respondents have said that certain, even older residents who are already dead were Lithuanian-Polish bilinguals, while some of them could also be monolinguals, either Lithuanian, or Polish, depending on the village.Traditional bilingualism has remained only on that side of the demarcation line where there was the territory of Lithuania in the period between the wars. The older generation that was born in 1911-1930 would speak Polish at home, even though parents and grandparents of some of them used to speak Lithuanian with one another, but they avoided using Lithuanian with their children. This generation attended Lithuanian schools, and they consider themselves as absolute bilinguals. The middle generation was born in 1931-1940. They can speak Polish and Lithuanian dialects and disparage their knowledge of Lithuanian. They compare their level of Lithuanian with the standard Lithuanian language. Younger generation, which was born after 1950, knows only a little Polish - they speak or used to speak some Polish with their parents. The Lithuanian language of this generation has not been explored, either (because it was regarded as "impure"), although it is very interesting from the socio-linguistic point of view. When using Lithuanian, the youngest generation, which has already received secondary or higher education, does not trust its accentuation comparing it with the requirements of the normative language. This youngest generation completes the socio-linguistic history of Denka. [From the publication]

ISBN:
9786094112010
Related Publications:
Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse / Kristina Rutkovska. Acta linguistica Lithuanica. 2012, t. 67, p. 52-77. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2016. 1 pdf (24 p.).
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/81370
Updated:
2020-04-18 07:37:26
Metrics:
Views: 5
Export: