Między retoryką i argumentacją. "Jedność słowiańska" w relacjach dyplomatycznych Rzeczypospolitej i Rosji Aleksego Michajłowicza

LTValdant carui Aleksejui Michailovičiui (1645–1676) Rusijos galia stiprėjo, o Žečpospolita palaipsniui silpnėjo, tačiau kultūrine prasme ji veikė savo didįjį kaimyną. Tarp lenkų ir rusų yra bendrumo, nes tai slavai. Caro Aleksejaus Michailovičiaus laikais slaviškos sąmonės bendrumo elementai sustiprėjo. Juos galima įžiūrėti diplomatinių santykių tarp Žečpospolitos ir Rusijos istoriniuose šaltiniuose. Straipsnyje ši „slaviška argumentacija“ nagrinėjama siejant su Maskvos pretenzijomis į LDK žemes ir Žečpospolitos karaliaus sostą. Parodoma, kad Žečpospolitos diplomatija viliodama Rusijos carą tapti karaliumi, kaip ir ankstesniais laikais, veikė taktiniais sumetimais, tikėjosi laimėti laiko sudėtingoje politinėje karinėje situacijoje, palankių taikos sąlygų su Rusija. Tokie planai labai neramino Austriją, nes jos kaimynystėje būtų atsiradusi stipri slavų valstybė. Aptariant lenkų – rusų unijos klausimą straipsnyje iškeliama Afanasijaus Lavrentijevičiaus Ordin-Naščiokino, 1667–1671 m. vadovavusio Pasiuntinių prikazui, rolė. Šis caro diplomatas pasisakė už slavišką vienybę, žiūrėdamas rusų interesų, tačiau neatmesdamas kompromisų su lenkais. Glaudesniam suartėjimui vis dėlto trukdė skirtinga religija, o taip pat lenkų siekis turėti pirmaeilį vaidmenį slavų pasaulyje. Rusijos carui buvo nepriimtinas reikalavimas konvertuoti į katalikybę, jei jis būtų išrinktas Žečpospolitos karaliumi. Be to, XVII a. Rusijos valdovai, nors ir pretendavę į vedančią rolę tarp slavų, labiau domėjosi vokiečiais ar anglais, kurių pagalba tikėjosi savo valstybėje įdiegti Vakarų civilizacijos elementų.