Žmogaus žaidimas, pasaulio žaismė

Collection:
Sklaidos publikacijos / Dissemination publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Žmogaus žaidimas, pasaulio žaismė
In the Book:
Keywords:
LT
Būtis; Eugenas Finkas; Fenomenologija; Filosofija / Philosophy; Kosmologija; Kultas; Martinas Heideggeris (Martin Heidegger); Ontologija; Ritualas; Žaidimas.
EN
Cosmology; Cult; Entity; Eugen Fink; Martin Heidegger; Ontology; Phenomenology; Play; Ritual.
Summary / Abstract:

LTGalima sakyti, kad pati didžiausia Finko pastanga buvo apmąstyti pasaulį, ontologiją glaudžiai susiejant su kosmologija ar netgi, kai kurių žinovų nuomone, ontologiją pakeičiant kosmologija. Pasaulis, pasak Finko, yra "bendras vardas visko, kas pasirodo, visko, kas apskritai yra [es gibt]", "buvimų visumos [Seinsallheit] pavadinimas". Tačiau tai nereiškia, kad jis tiesiog pervadino būtį pasauliu, o ontologiją - kosmologija. Finkas teigė, kad Vakarų mąstymo istorijoje "[m]etafizikos teologiškumas nuolat užtemdydavo ir paslėpdavo žmogaus santykį su pasauliu". Kaip tik mėgindamas nušviesti šį santykį ir sukurti fenomenologinę, tai yra patirties aprašymu pagrįstą alternatyvą metafizikai, jis kuo glaudžiausiai susiejo ontologinę problematiką su kosmologine, taip pat su antropologine, pasaulį suprasdamas visų pirma dinamiškai, kaip vyksmų ir veiksmų, o ne daiktų visumą. [...] Taigi Finko apmąstymuose iškilo kertiniai ontologijos prigimties bei ontologijos ir metafizikos santykio klausimai. XX amžiuje metafizinę ontologiją buvo siekiama pakeisti fenomenologine ontologija, tai yra pamatinių patirties struktūrų analize. Atliekant šį minties judesį, išryškėja reikšminga Finko skirtis nuo Husserlio: pastarajam pirmiausia rūpėjo tam tikro filosofinio konstrukto - transcendentalinio ego - sistemingo tyrimo ("aprašymo") galimybės, o Finkui - pasaulis kaip giliausias patirties pagrindas. Finkas tolo nuo transcendentalizmo, kaip, beje, nuo jo tolo ar bent jau jį modifikavo ir pats Husserlis, žingsnis po žingsnio eidamas link gyvenamo pasaulio analizės, taip pat ryžtingą posūkį būties-pasaulyje apmąstymo link padaręs Heideggeris. Tiktai visi jie judėjo ne tuo pačiu keliu, o, galima sakyti, daugmaž lygiagrečiais, bet kertančiais skirtingus patirties laukus.Finką pastanga mąstyti pasaulį tiesiogiai vedė prie žaidimo sampratos, kuri pagalvojus apie šį mąstytoją pirmiausia ateina į galvą, ir prie žaidimo fenomenų analizės. Finkas siekė fenomenologiškai aprašyti žaidimą, įvairias jo atmainas ir žaidimo požiūriu tirti pasaulį. [...] Taigi Finkas siekė spekuliatyviai išplėsti ir pagilinti žaidimo sampratą taip, kad ji aprėptų ir paties pasaulio žaismą. Jis daugsyk kartojo, kad pasaulio žaidimas yra žaidimas be žaidėjo, niekieno žaidimas, sakytume, žaismas ar žaismė. "Pasaulis pats savaime yra betikslis ir bevertis, jis lieka anapus bet kokio moralinio vertinimo, 'anapus gėrio ir blogio'. Be pagrindo ir be paskirties, be prasmės ir be tikslo, be vertės ir be plano - tačiau jis turi savyje visus pagrindus ištisai pagrįstiems vidupasauliniams buvimams. Savo visuotiniu betiksliškumu jis aprėpia kelius, kuriais einant bus siekiama paskirčių ir tikslų; pats bevertis, jis apima daugeriopai pagal būties galios laipsnius suskirstytais buvimus, jis laiko atviras erdves ir laikus pagrįstai, tikslingai, prasmingai ir vertingai daiktų būčiai. Nuo šios kosmologinės plotmės, savo ruožtu, sugrįžtama prie antropologinės, nuo pasaulio žaismo - prie žmogaus žaidimo. Apmąstęs pasaulį žaidimo požiūriu, Finkas prieina svarią antropologinę ir ontologinę išvadą: kaip tik todėl, kad žmogus bent kartais atsiveria pasauliui kaip begalinei visybei, kad jis pajėgia suvokti betikslę tikrovę, visiškai skirtingą nuo jo paties paprastai tikslingo veikimo, galima sakyti, kad jis pats yra žaidėjas giliausia šio žodžio prasme."Pasaulio beprasmybė atsispindi vidupasauliškoje žmogiško prasmingumo srityje taip, kad žmogus savo apibrėžto tikslo, apibrėžtų veiksmų srityje, taip sakant, palieka laisvus tarpus, kuriuose darosi galima veikti be tolesnių ir galutinių žmogaus tikslų, be veiklos motyvo apmesties". Pinkas kuo tiesiausiai skelbia: "Žmogus - kaip žaidėjas - yra atviriausias pasauliui kaip tik tada, kai atsisako bet kokių matų ir išstato save beribiškumui". Populiariausias, daugiausiai verstas j kitas kalbas Finko tekstas yra skaidri ir raiški esė "Laimės oazė: Mintys apie žaidimo ontologiją", dabar pasirodanti lietuviškai puikios leidėjos Giedrės Kadžiulytės ir puikios vertėjos Rūtos Jonynaitės pastangų dėka. Prie jos natūraliai šliejasi dar viena įspūdinga Finko miniatiūra - "Žaidimas ir šventė". Eudaimonia, arba laimė, jau nuo graikų laikų yra viena iš svarbiausių praktinės filosofijos temų. Šis visuotinis ir nuolatinis žmogaus siekis tiktai iš dalies ir tiktai trumpai būna sėkmingas. Šiuo atžvilgiu žaidimas yra ypatingas reiškinys - jis steigia ir saugo ribotoje erdvėje ir laike tarpstančią, bet joje nesutelpančią ir į ją nesuvedamą "laimės oazę". Šiame tekste Finkas sugebėjo stebėtinai kondensuoti ir labai paprastai išdėstyti pačias svarbiausias savo mintis apie žaidimą ir jo pasekmes pasaulio suvokimui, iškeldamas ir pabrėždamas ekstatinį džiaugsmo būti momentą, kurį filosofija ne taipjau dažnai aptinka ir apmąsto. [Iš straipsnio, p. 86-87, 89, 107-110]

ISBN:
9786098205091
ISSN:
1822-7457
Related Publications:
Tarpkultūrinio diskurso atspindžiai Mickūno fenomenologijoje / Žilvinas Vareikis. Darbai ir dienos 2021, t. 76, p. 43-55.
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/81148
Updated:
2022-01-28 20:31:08
Metrics:
Views: 26
Export: