Ugnies galia: mirusiųjų deginimo papročių įvairovė

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTMirusiųjų deginimo paprotys - bendražmogiška patirtis, išplitusi žmonijai pradėjus lydyti metalus, t. y. įgijus gebėjimų kryptingai valdyti ugnies galią. Tačiau istorijos tėkmėje kremaciją keitė inhumacija, ir atvirkščiai. Laidojimo papročių kaita neįvyko staiga, taigi ir pokyčių priežastys neabejotinai buvo skirtingos. Aišku, žvilgsnis krypsta į pasaulėžiūros kaitą ir dėl to vykusius religijos pokyčius. Tokį bendražmogiškąja prasme universalų paaiškinimą teikia "Sovijaus mitas", liudijantis, kad mirusiųjų deginimas - tai būdas greičiau išlaisvinti vėlę iš žemiškojo kūno, padėti jai lengviau pasiekti pomirtinį pasaulį ir ten įvyksiantį atgimimą. I tūkstantmečio antrojoje pusėje Klaipėdos krašto pietinėje dalyje plintantis mirusiųjų deginimo paprotys lėmė dar vieno sunkiai paaiškinamo reiškinio atsiradimą - vienalaikį kremacijos ir inhumacijos papročių koegzistavimą, trukusį ne vieną dešimtmetį. Pagoniškoje Lietuvoje, remiantis kapinynų tyrimais, dar XIII a. dalis baltų genčių savo mirusiuosius degino. Tačiau kremacija nebuvo būdinga laidosena krikščioniškajai Europai. Todėl šis pagoniškos Europos dalies išskirtinumas jau IX a. pabaigoje atkreipė keliautojų, pasiekusių Baltijos jūros regioną, dėmesį, vėliau sukėlė susidomėjimą Vokiečių ordino kronikininkų ir kitų to meto autorių, kurie krikščionybės skleidimo kontekste aprašė pagoniškus laidojimo papročius. [Iš straipsnio, p. 102]Reikšminiai žodžiai: Archeologija; Klaipėdos kraštas [Klaipeda region]; Ugnis; Mirusiųjų deginimas; Kremacija; Laidojimo papročiai; Laidosena; Kapai; Kapinynai; Pilkapynai; Įkapės; Vikingų laikai; Archeology; Klaipėda region; Fire; Burning of the dead; Cremation; Funeral customs; Release; Cemeteries; Barrows; Grave goods; Viking times.

ENThe practice of burning the dead is a cultural universal which spread after mankind had started smelting metals, i.e. after they had learnt to purposefully control the power of fire. However, in the course of history, cremation was replaced by inhumation and vice versa. The changes in the burial practices did not happen all of a sudden, and the reasons for the changes must have been different. Naturally, one tends to think of worldview transformations and the changes in religion as a consequence of the former. The Myth of Sovijus provides a general explanation from the cultural universal viewpoint by arguing that the burning of the dead is an easiest way to free the soul from its earthly body, to facilitate its way to the afterlife, and to assume its rebirth there. The custom of burning the dead, having spread in the southern part of the Klaipėda Region in the second half of the ist millennium, brought about another phenomenon difficult to explain: simultaneous co-existence of the customs of cremation and inhumation that lasted for more than one decade. Based on the cemetery excavations, as late as in the 13th century, part of the Balt tribes in Lithuania were still burning their dead. However, cremation was not a kind of burial typical of Christian Europe. Therefore, that distinction of the pagan part of Europe attracted the attention of travellers reaching the Baltic Sea Region as early as in the 9th century, and later, of the chroniclers of the Teutonic Order and other authors of that time who described the pagan funeral customs in the context of the Christianity dissemination. [Extract, p. 102]