Mokslininkus kankinanti viltis - Nobelio premija

LTSociologinės krypties tyrimų duomenys rodo, kad mokslo darbuotojų skaičius pasaulyje auga eksponentiškai, o Įžymių mokslininkų, turinčių reikšmingų nuopelnų, skaičius auga pagal geometrinę proporciją. Bet šalia tų rodiklių egzistuoja mįslinga charakteristika, vadinama eponiminiu rodikliu, jau gerą šimtmetį išliekanti be pokyčių. Ji nusako metinį skaičių atradimų ar teorijų, kurie pradedami stichiškai, be formalių nutarimų vadinti jų autorių vardais. Nuolatos svarstomi eponiminio rodiklio neprognozuojami atsiradimo keliai. Kyla emocijos, nes rodiklis nepavaldus nei valdiškoms institucijoms, nei jurisdikcijai, nei įveikiamas lobistų pastangomis. Tik pati mokslininkų bendruomenė, šalindama subjektyvumo veiksnį, be jokio išankstinio svarstymo ar susitarimo, pradeda žymėti atradimą jo autoriaus vardu. Galop įsiteisina naujos mokslo vertybės pavadinimas. Taip savo laiku prigijo visiems žinomi pavadinimai - metaforos: Maxwello lygtys, Foucault švytuoklė, Rentgeno spinduliai, Plancko konstanta, Mo'ssbauerio efektas ir daugelis kitų, pasklidusių vadovėliuose bei mokslo darbuose. Mokslo istorijos patirtis liudija du svarbius dalykus. Pirma, žmogaus protas yra konservatyvus: kiekviena mokslininkų karta geba priimti tik vieną naujų idėjų antplūdį; kitai bangai ji atkakliai priešinasi. Antra, eponiminis rodiklis yra svarus argumentas teigti, kad talentingų žmonių skaičius visuomenėje yra pastovaus ir nurodyto dydžio.