Ordering the kaleidoscope: the construction of identities in the lands of the Polish-Lithuanian Commonwealth since 1569

LTStraipsnyje svarstomas Abiejų Tautų Respublikos (ATR) tapatybės klausimas po 1569 metų. Ryšys tarp tautos, tapatybės ir valstybės valdžios yra sudėtingas. Būtina sutelkti dėmesį į ATR „tautos“ elemento analizę iki „nacionalizmo amžiaus“. ATR aprėpė Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Baltrusiją, Ukrainą, dalį Rusijos. Liublino unija sukūrė politinį kūną, kurį sudarė skirtingos etninės ir kultūrinės kilmės piliečiai. Politinės piliečių tautos idėja buvo vienintelis kelias ir praktiškas požiūris į tautą tokioje etniškai ir kultūriškai įvairioje valstybėje. ATR politinio elito akultūracija lėmė bendros ir naujos tapatybės gimimą. Bendra ATR tapatybė egzistavo virš atskirų lenkų ir lietuvių tapatybių, XVII a. ji buvo grindžiama mitologizuota praeities versija, kurią matė naujoji politinė tauta, nepriklausomai nuo etninės kilmės. Svarbus buvo katalikybės faktorius bei bajorų laisvės. Tai leido triumfuoti sarmatiškajai tapatybei, tačiau XVIII a. vid. ji užleido vietą kitoms idėjoms. Apšvietos epochos ATR reformų šalininkai išjuokė sarmatizmą kaip konservatyvios smulkios bajorijos doktriną. 1791 m. Gegužės 3 d. konstitucija siekė iš naujo apibrėžti tautą. Tai išprovokavo galutinę ATR krizę, būtent tuo momentu, kai gimė modernus politinis nacionalizmas. Nebeliko senos, luomu pagrįstos kilmingos tautos idėjos. Daugelis XIX a. senojo elito palikuonių troško atkurti buvusią ATR, tačiau XIX a. vid. jau buvo sunku įsivaizduoti 1772 m. ribose atgimstančią ATR, kurią sudarytų politinė tauta, turinti tą pačią politinę tapatybę. Daug patrauklesne tapo etninė, religinė, kultūrinė ir lingvistinė tapatybė. Šimtmečiui pasibaigus konfliktas tarp lenkiškos, lietuviškos, ukrainietiškos ir baltarusiškos tapatybės tapo dar dažnesnis. Nemažai įtampos sukėlė po 1918 m. naujai susikūrusių valstybių sienų nuženklinimas, ypač opi buvo „kresų“ problema.