Jacques'o Lacano struktūrinė psichoanalizė: individo tapatumas

LTYpač produktyvi psichoanalizės ir struktūralizmo idėjų sąveika, jos pagrindu susikūrė struktūrinės psichoanalizės variantas, kurio iškiliausias atstovas prancūzų psichoanalitikas Jacques Lacanas (1901-1981). Jis pateikė S. Freudo teorijos interpretaciją, kurios savitumą apsprendžia C. Lėvi-Straussb struktūralistinės (lingvistinės, antropologinės) metodologijos principų taikymas. Tapusio iškiliausiu Paryžiaus froidizmo mokyklos teoretiku ir praktiku, vadinamo „prancūziškuoju Freudu“, Lacano idėjos buvo labai populiarios pokario Prancūzijoje. Didelį pasisekimą turėjo daug metų vykęs jo vadovaujamas savaitinis seminaras, kurį lankė net tokie filosofai, kaip P. Ricoeuras, M. Merleau-Ponty, L. Althusseris ir kiti. Lacano mokslinių interesų sritis labai plati - jis psichoanalitikas praktikas ir teoretikas, pacientų dvasinių būsenų analizę siejęs su konceptualia refleksija, kartu gvildenant ir metodologines psichoanalizės problemas. Tai darydamas, jis vadovavosi nuostata „atgal prie Freudo“, stengėsi nenutolti nuo jo tekstų, daug kur jais remiasi tiesiog pažodžiui, vartoja Freudo terminus. Kartu juos permąsto iš struktūralizmo konceptu pozicijos, atsisako biologizuotos pasąmonės sampratos [...], p. 156. Esminiai žodžiai: psichoanalizė, struktūra, individas, saviidentifikacija, veidrodžio stadija, įsivaizdavimas, nesąmoningumas, kalba.

ENJacques Lacan is one of the most famous representatives of the French school of psychoanalysis, who applied the method of structuralism in the interpretation of S. Freud’s theory. The problem of an individual’s identity he considers as a complicated process of subject’s selfidentification. The first stage of it is the mirror stage in which a child accepts his reflection in the mirror as his own image. The second stage is that of imagination, when a subject enters the symbolic sphare of linguistic communication, in which he acknowledges himself throuh the dialectic links with the other. This shows that the naive belief in a primary selfidentification as an ideal selfafirmation is an illusion. Lacan considers an unconscious as a personal history that is marked by a falsehood, but the truth can be rediscovered and restored an interrupted continuity of personal consciousness by the full speach, different from the empty speech, where the subject seems to be talking in vain. Keywords: psychoanalysis, structure, indidividual, selfidentification, mirror stage, imagination, unconscious, speech.