Skaitmeninė mokslinė informacija ir istorijos mokymas: vieningumas ar priešybė?

LTInformacijos skleidimui visuomenėje šiuo metu didelę įtaką daro tiek duomenų perdavimo, saugojimo, apdorojimo, valdymo priemonių modernėjimas, tiek ir pačios informacijos turinio ir formų kaita. Pranešime siekiu aptarti kai kurias mokslinės informacijos skleidimo tendencijas ir naujų mokslo žinių taikymo istorijos didaktikoje svarbą. Šių dienų mokslui būdinga tai, kad vis labiau pereinama nuo informacijos kaupimo ir saugojimo prie jos atvirumo bei prieinamumo. Besiformuojančioje visuomenėje, kuri dabar vis dažniau vadinama žinių, žinojimo visuomene, ypač svarbią reikšmę įgauna tiek naujų priemonių vartojimo gebėjimai, tiek ir kiekvieno individo žinių poreikio plėtojimas. Čia svarbus mokslo vaidmens įprasminimas, jo tarpdisciplininis integruotumas ir švietėjiška funkcija1. Tai ne vien istorikų problema. Informatizavimo procesų tyrėjo Arūno Augustinaičio nuomone, mokslo žinių sistema tampa integruota ir „negryna“, kadangi jungia ne tik konceptualius, teorinius bei metodologinius skirtingų mokslo sričių segmentus, bet dar ir vienija technokratinį ir humanitarinį mąstymą, vertybines orientacijas, dorovines bei estetines kategorijas, taip pat teorijos ir socialinės patirties sanpynas. Kinta ir mokslo žinių skleidimo išraiška: naujos kompiuterinės technologijos ir priemonės išplėtė tradicines ir formuoja naujas mokslinės informacijos pateikimo formas. Nepritariu kai kurių autorių teiginiams apie „knygos eros pabaigą“, nes naujos priemonės išplečia tiek tradicinę, tiek ir elektroninę leidybą, kurios vis tobuliau derinamos (p. 21).