Audiovizualinės istorijos formos mokyklinėje istorijos edukacijoje

LTVienas iš pagrindinių reikalavimų, keliamų nūdienos mokyklinei istorijai, - tai moksleivių aktyvaus, kūrybiško santykio su istorine informacija ugdymas. Šiame lavinime pagrindinis vaidmuo yra skiriamas mokinių darbui su įvairiais istorinės informacijos šaltiniais, kurio metu moksleiviai mokomi savarankiškai rekonstruoti praeitį. Tai reiškia, kad ne specialistams yra suteikiama galimybė kritiškai interpretuoti, analizuoti istorinę informaciją, patiems susidaryti nuomonę apie istorinę realybę. įsisavinama ne „gatava“ informacija, o istorinės žinios pačių moksleivių, pagelbėjant mokytojui, yra atrandamos rašytiniuose, daiktiniuose ar vaizdiniuose praeities paliudijimuose bei įvairaus pobūdžio praeities interpretacijose. Tokį istorijos žinių „išgavimą“ taikant tam tikrus metodus ir technikas (interpretacija, kritika, kokybinė/kiekybinė analizė) vokiečių istorijos didaktikas Hansas-Jūrgenas Pandelis vadina „klausiančiu rekonstravimu“ Audiovizualinė istorija - istorija, sukurta audiovizualine kalba ir perduodama elektroninės technikos pagalba. Istorijos rekonstravimas kine ar televizijoje bei jos įsisavinimas tiesiogiai priklauso nuo kinematografijai ir televizijai būdingos audiovizualinės kalbos kūrimo specifikos bei kino ir TV žanrų. Audiovizualinė kalba - tai išraiškos būdas. Šio pranešimo tikslas — remiantis empirinių istorinės sąmonės tyrimų duomenimis bei daugiausia vakariečių istorijos didaktikų teorinėmis studijomis, pasvarstyti, dėl kokių priežasčių ir kokiu būdu mokyklinėje istorijos edukacijoje Lietuvoje galėtų būti adaptuojama moderniomis technologijomis sukurta ir demonstruojama audiovizualinė istorija (p. 45).