Lithuania and its war potential in the literary activities of Leon Mitkiewicz, the first Polish military attaché in Kaunas

LTValstybės potencialas kariauti nėra tas pat, kas ginkluotųjų pajėgų potencialas, nors šiedu dalykai dažnai painiojami. Pirmasis terminas gerokai platesnis, karybos mene reiškiantis visą valstybės (ar valstybių koalicijos) materialinį ir dvasinį pajėgumą, kuris gali būti panaudotas siekiant karinių tikslų. Antrasis terminas savo ruožtu reiškia karinę galią, kurią lemia karinių pajėgų skaičius ir taikos metu įgyti įgūdžiai, rezervo ir materialinio aprūpinimo lygis. Šiame straipsnyje referuojama, kaip į Lietuvą ir jos potencialą kariauti tarpukariu žiūrėjo Lenkijos karininkas Leonas Mitkiewiczius-Żółłtekas, plačių pažiūrų žmogus, turėjęs didelį intelektinį pajėgumą, puikią atmintį ir talentą nešališkai (dažniausiai palankiai) apibūdinti žmones, su kuriais jam teko susitikti pergyvenimą. Gimęs 1896 m. tuo metu formaliai jau nebeegzistavusioje kongresinėje Lenkijoje (Pavyslio krašte), tarnybą jis pradėjo Rusijos kariuomenėje per Pirmąjį pasaulinį karą, o 1918 m. lapkričio pradžioje įsiliejo į Lenkijos kariuomenę, kurioje liko ir po karo su Tarybų Rusija. Dar tarnybos Rusijos kariuomenėje metu jis pradėjo rašyti dienoraštį, o tarpukariu publikavo tekstų karine tematika Lenkijos kariniuose žurnaluose, tebetarnaudamas aukšto rango karininku įvairiuose Lenkijos pulkuose. Rašė ir po to, kai 1938 m. kovo 26 d. Lenkijos kariuomenės generalinis inspektorius maršalas Edwardas Rydz-Śmigły paskyrė jį - anuomet pulkininką - pirmuoju ir, kaip vėliau paaiškėjo, paskutiniu Lenkijos karo atašė Lietuvoje. Kilus Antrajam pasauliniam karui, nuo 1939 m. spalio mėn. L. Mitkiewiczius tęsė veiklą Paryžiuje, vėliau JAV, kurios pilietybę gavo 1951 m.Daugiausia informacijos apie Lietuvą ir jos potencialą kariauti yra pateikiama L. Mitkiewicziaus daugiatomyje „Lenkijos kariuomenėje" („W wojsku polskim“), kurį pradėta publikuoti Londone, praėjus ketveriems metams po autoriaus mirties. Tiesa, pirmasis tomas, apėmęs laikotarpį nuo 1917 iki 1921 m., dėl nežinomų priežasčių buvo sutrumpintas ir visos apimties pirmąkart paskelbtas tik 2015 m. Torunėje. Šiame tome L. Mitkiewiczius apie Lietuvą pasisako daugiausia vertindamas jos ir Lenkijos santykius, gen. Lucjano Żeligowskio „maištą", pasakodamas apie Vilnių ir jo gyventojus. Antrajame tome (paskelbtas 2017 m. Torunėje), kuris apima 1921-1930 m., apie Lietuvą ir jos potencialą kariauti duomenų beveik nėra. Čia jis tik retsykiais užsimena apie Lenkijos karines pratybas, kuriose buvo vertinama galimybė, kad Lietuva imsis puolamųjų veiksmų, siekdama atgauti Suvalkų apylinkes. Raštuose, kuriuos L. Mitkiewiczius paliko apie vėlesnį laikotarpį, įskaitant jo atsiminimus „Rokytnės kavalerijos pulke (1932-1935 m.)" (publikuota Torunėje 2014 m.) ir 1969 m. baigtą rankraštį „Lietuva ir Lenkija. Abipusiai santykiai iki 1939 m.", autorius daug dėmesio skyrė geopolitinei padėčiai Europoje, Lietuvos ir Lenkijos santykiams, jų vietai Europoje tarpukariu besiklosčiusioje geopolitinėje ir karinėje sanklodoje. 1968 m. Londone pirmąkart paskelbtuose „Kauno prisiminimuose" („Wspomnienia kowieńskie“), paskutinėje jo sumanyto daugiatomio „Lenkijos kariuomenėje" dalyje, informacijos apie Lietuvos potencialą kariauti daugiausia. Tai nestebina, mat autorius čia aprašo savo darbą einant Lenkijos karo atašė Lietuvoje pareigas, o jos įpareigojo jį stebėti padėtį, ypač Lietuvos karines pajėgas ir tas sritis, kurios turėjo didžiausią įtaką Lietuvos potencialui kariauti.Šiuose prisiminimuose L. Mitkiewiczius vertina Lietuvos kariuomenę po gen. Stasio Raštikio įgyvendintų reformų, aprašo savo akimis paraduose, manevruose ir pratybose matytą jos pasirengimą, t. y. pateikia informaciją, kurią jis galėjo priešpriešinti anksčiau Lenkijos turėtai informacijai apie Lietuvos kariuomenę. Šiame L. Mitkiewicziaus prisiminimų tome taip pat esama žinių apie Lietuvos ir Lenkijos politinius bei karinius kontaktus. Išviso to darytina išvada, kad iki paskyrimo Lenkijos karo atašė į Kauną L. Mitkiewiczius Lietuva, jos potencialu kariauti ir kariuomene nesidomėjo. Tuo metu jam labiau rūpėjo kariniai dalykai, susiję su Tarybų Sąjunga ir Vokietija. Padėtis pasikeitė 1938 m. jį paskyrus eiti minėtas pareigas. Iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios būdamas politinių ir karinių įvykių centre, jis įžvalgiai, supratingai ir tiksliai stebėjo Lietuvą ir vertino jos potencialą kariauti.

ENOn 17 March 1938, Warsaw delivered an ultimatum to Kaunas. After the 18 years of nonexistent official diplomatic relations with Poland due to the occupation of Vilnius in 1920, Lithuania was forced to renew them. The acceptance of the ultimatum in Lithuania heavily influenced the prestige of the authoritarian regime, but opened a new stage in relations between Lithuania and Poland on the eve of the Second World War. In addition to the envoy extraordinary and minister plenipotentiary to Lithuania Franciszek Charwat, Poland appointed Leon Mitkiewicz (1896-1972) as its military attache to the diplomatic mission in Kaunas. Having scrupulously documented his life and service, Mitkiewicz observed Lithuania both before and after his appointment. He also conducted numerous political-military analyses, trying to assess the direction of international and geopolitical events. The article gives an overview of Mitkiewicz's notes on Pölish-Lithuanian relations, and Lithuania and its war potential both before and after the 1938 ultimatum.