LTNiekas neužginčys, kad didžiulis vaidmuo mokant istorijos tenka mokytojo naudojamoms mokymo priemonėms bei darbo metodams. Atsakingai dirbantys istorijos mokytojai visuomet stengėsi ieškoti būdų, kad sudomintų mokinius savo tautos, valstybės ar pasaulio praeities įvykiais, anksčiau gyvenusių žmonių kartų kultūros paveldu. Jie sielodavosi, jeigu tam nebūdavo palankių sąlygų, iškildavo tam tikrų sunkumų. Antai žinoma istorikė, vadovėlių autorė ir programos sudarymo komisijos narė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė 1937 m. Švietimo ministerijos vidurinio mokslo inspektoriui S. Kairiūkščiui adresuotame dokumente apgailestavo, kad „neturime jokių mokslo pagalbinių priemonių - chrestomatijų, paveikslų, modelių, gerų muziejų, mokslinių filmų, prieinamų knygų, atlasų ir kt., todėl viso to neturėdamas mokytojas negali dėstymą įvairinti“. Istorikė konstatavo, kad dėl to istorijos mokymas yra nuobodus ir atgraso mokinius nuo dėstomojo dalyko. Pacituotame dokumente atsispindi daugelio kartų istorijos mokytojų credo: mokymas turi būti vaizdingas ir patrauklus. Mes gyvename laikotarpiu, kuomet tam įgyvendinti atsiveria kuo palankiausios sąlygos: išleidžiama daugybė knygų bei periodinių leidinių, kuriami istorinio turinio meniniai ir dokumentiniai filmai, rengiamos ekspozicijos muziejuose ir kt. Tačiau skiriamasis mūsų laikmečio bruožas - kompiuterio teikiamos galimybės (p. 55).