Muzika Lietuvos Katalikų Bažnyčioje XX amžiaus II pusėje: situacija bei pokyčiai

LTMuzikologų dėmesio jau yra sulaukusi tarpukario Lietuvoje kurta religinė muzika, taip pat ne vienąsyk nagrinėta religinės muzikos situacija Lietuvai vėl atgavus nepriklausomybę, tačiau iki šiol įdėmiau netyrinėta sovietinės okupacijos metais (1945-1989) kurta religinė muzika ir jos padėtis XX amžiaus II pusėje, atsispindėjusi negausiuose to meto Bažnyčios dokumentuose bei leidiniuose. Užpildyti šią spragą siekiau norėdama, pirma, atrasti poezijos ir muzikos akivaizdžios degradacijos bažnyčios kasdienybėje šaknis, antra, įsigilinti į Katalikų Bažnyčios dokumentus, šiandien nurodančius muzikos vietą liturgijoje ir greta liturgijos, kurių daugelis mūsų kompozitorių, muzikologų bei muzikantų nežino. Tai, kad kūrėjai, išugdyti sovietinės ateistinės diktatūros sąlygomis, nemoka religinio stiliaus, yra turbūt tik viena iš priežasčių, dėl kurios jie sunkiai susikalba su Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovais. Antroji būtų ši: per mažai žinoma šiandieninė liturgija, kuri, nekitusi daugiau nei 400 metų, XX a. II pusėje smarkiai evoliucionavo. Dar nėra atkreipta pakankamai dėmesio į II Vatikano Susirinkimo liturginę reformą ir lemtingas jos pasekmes muzikos padėčiai (pvz., pasikeitusias "nišas" kompozitorių veiklai). Šių dienų kompozitoriams ir visiems, galintiems veiksmingai prisidėti prie religinės muzikos atgimimo Lietuvoje ir šiuolaikinės muzikos įsiliejimo į bažnytinį gyvenimą gaires nurodo beveik prieš 20 metų lietuviškai išleista instrukcija "Musicam sacram", Bendrieji Romos mišiolo nuostatai (Romos mišiolo I dalyje) bei 2001 metais "Bažnyčios žiniose" publikuoti dokumentai, reglamentuojantys koncertų organizavimą bei koncertavimą bažnyčiose.