Tylos sėja: Thomas Mertonas

LTSkaitydami Thomo Mertono knygas jaučiame, kad prisilietėme prie didžiosios krikščioniškosios mistikos tradicijos. Tačiau šių dienų skaitytojui toji tradicija nebėra jokia akivaizdybė. Žodžio „mistika“ paakinta, mūsų vaizduotė dažniausiai ima piešti kažką panašaus į manieringus barokinius šventųjų atvaizdus: akrobatiškai išsiraitę kūnai, „ekstatiškai“ išverstos akys, .pamaldžiai-grakščiai. išsukiotos rankos... Tačiau mistikos esmę sudaro ne ekstazė, vizijos ar kiti panašūs .aštrūs pojūčiai., taip žavėję ir tebežavintys „barokinio religingumo“ gerbėjus. Greičiau priešingai: mistika prasideda ten, kur žmogus nuščiūva ir nuoširdžiai meldžiasi. Tyla, tamsa, tuštuma - tai orientyrai, kurių laikydamasis žmogus išsivaduoja nuo prigimtinės vaizduotės sukurtų vaizdinių bei prigimtinio proto suformuotų sąvokų.

ENWhile reading Thomas Merton’s books one receives the impression of coming into contact with the great tradition of Christian mysticism. For a present-day reader, however, that tradition is no longer selfevident. Upon hearing the term of “mysticism” our imaginations start drawing something akin to the Baroque images of saints: bodies, twisted like those of contortionists, “ecstatic” big eyes, wrenched hands in a “piously elegant” manner, etc. Yet the essence of mysticism does not consist in ecstasy, visions or in any other kind of “strong sensations” which still enchants the admirers of the “Baroque religiousity”. It is quite the opposite: mysticism starts with silence and a sincere prayer. Silence, obscurity, emptiness are the landmarks which set a human person free from the images created by his imagination and liberates him from the concepts formulated by his natural mind.