Laisvi ir neįsipareigoję: lietuvių postkolonialų nuotykiai Europoje

LTŽvelgiant iš Atgimimo taško, šiuolaikinė literatūra Lietuvoje, matyt, persisotinusi diktato sovietiniais laikais, dabar vengia "atspindėti tikrovę". Rezultatas: paliktos didžiulės spragos, beveik neaprašoma nei išsilaisvinimo iš Sovietijos jungo patirtis, nei gyvenimas rinkos ekonomikos sąlygomis. Visa tai iš tikrųjų paliekama laikraščiams ir saviraiškai plačiai paplitusiam komentarų skyriuje, kur kiekvienas, kuris tik prieina prie kompiuterio, "atspindi" jei ne situaciją, tai jau tikrai savo, tarkime, spalvingą, bet vargingą, rusifikuotą lietuvių kalbą. Tačiau dabartinei prozai, atrodo, nestinga energijos artikuliuoti paskutinio dešimtmečio susidūrimus su Vakarų pasauliu. Šios akistatos su kitais kraštais ir miestais leidžia naujai išlaisvintam individui iš pradžių apsidairyti kitam pasauly, už geležinės uždangos ribų, pamatyti, kaip gyvena kiti, o paskui jau išbandyti ir savo jėgas. Pakeliui į Europą postkolonialas turėtų jausti išsivysčiusios kapitalistinės visuomenės spindesį, turėtų užburtas mėgautis laisve ir gėrybėmis, bent jau Vakarų sąmonėje toks mitas egzistavo. O kokią tikrovę mums rodo literatūra, rašyta per paskutinį dešimtmetį? Ar postkolonialas pasiruošęs tapti kosmopolitu? Ar globalizacija ir jos implikacijos apima ir Rytų europietį? Kokia jo vieta šioje hierarchijoje ir erdvėje? Tokie siužetai šiuo metu jaudina kai kuriuos rašytojus, tokius naratyvus jie pasirenka. Tad galima apibendrinti, kad, su nežymiom išimtim, neseniai vykusi istorija postkolonijiniam dešimtmety iki 2000 metų mažiau domino prozininkus negu išsiplėtimas į vadinamąjį tikrą pasaulį ir išbandymas savo jėgų ten, tyrinėjant pasaulio atsiliepimą į juos [p. 213-214].