Holokausto atminties panauda sovietinėje Lietuvoje: ideologinis aspektas

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTŠio straipsnio tikslas - išanalizuoti Holokausto atminties ideologinės panaudos sovietinio režimo istorijos politikoje ir diskursyvinėse praktikose bruožus Lietuvoje. Tyrimo uždaviniai: 1) teoriniu lygmeniu išnagrinėti Holokausto recepcijos bruožus ideologiniame sovietinio režimo istorijos politikos diskurse; 2) ištirti praktines Holokausto atminties panaudos sovietinėje Lietuvoje raiškas viešajame diskurse. Atsižvelgiant į išskirtas analitines preferencijas metodologinė tyrimo dalis remiasi teorinėmis istorijos politikos (Aleidos Assmann, Edgaro Wolfrumo) ir ideologinio diskurso (Teuno A. Van Dijko) prieigomis. Remiantis istorijos politikos teorijos principais, straipsnyje laikomasi nuostatos, kad žydų genocido atminimo monopolizavimas dominuojančiomis ideologinėmis formomis buvo svarbus sovietinio režimo politinės legitimizacijos elementas, siekiant palaikyti dominuojančią „hitlerizmo nusikaltimų“ paradigmą. Ši prieiga padeda atskleisti kokybinius (semantinius) Holokausto recepcijos perkėlimo iš istorijos politikos objekto lygmens į diskursyvinės praktikos lygmenį aspektus [p. 124].

ENThe aim of the article is to analyse the features of the ideological use of the Holocaust memory in the history policy and discursive practices of the Soviet regime in Lithuania. In order to reach the aim, the following objectives have been formulated: 1) to analyse the features of the Holocaust reception in the ideological discourse of the history policy of the Soviet regime at a theoretical level; 2) to analyse the practical manifestations of the use of the Holocaust memory in the public discourse of Soviet Lithuania. Taking into consideration analytical preferences, the methodological part of the analysis is based on the theoretical approaches of history policy (Aleida Assmann and Edgar Wolfrum) and ideological discourse (Teun A. van Dijk). On the basis of the principles of history policy theory, the article maintains the position that the monopolization of the memory of the Jewish genocide by dominant ideological forms was an important element of political legitimization of the Soviet regime in order to support the dominant paradigm of “Hitlerism crimes.” The latter approach has revealed qualitative (semantic) aspects of transferring the Holocaust reception from the object of history policy to a discoursive practice.